Kartais jaučiuosi labai dviprasmiškai. Esu suaugusi kas? Kartais nežinau, kaip save įvertinti, esu mergina ar moteris? Kartais galvoju, kad vis dar esu pernelyg vaikiška, o kartais per daug suaugusi ir nemoku atsipalaiduoti. Šiemet man sukako 28 metai.
Esu netekėjusi, turiu sužadėtinį, kurį vis dar vadinu draugu turėdama omenyje viską, draugą, partnerį, būsimą vyrą, savo vaikų tėvą. Šiemet man 28 metai ir aš dar neturiu vaikų, nors daug mano klasiokų, kursiokų yra jau tapę mamomis ir tėčiais, kai kurie net ir antrą kartą. Kartais galvojų, kad aš jau esu pasirengusi motinystei, bet kartais galvoju, ar aš sutverta vaikų auginimui, ar tinkamai ir atsakingai sugebėčiau užauginti žmogų, kuris kažkam būtų draugas, sutuoktinis, savo vaikų tėvas ar mama. Ir taip besamprotaudama sumasčiau, kad man 28 metai, esu pilnametė, atsakau už savo veiksmus ir kad galiu elgtis pagal savo vidinius įsitikinimus. Jei mane kankina abejonės, kodėl turiu sėdėti rankas sudėjusi ir laukti, kol jos praeis ir nieko nedaryti. Kodėl turiu save riboti, jei noriu eksperimentuoti. Kodėl turiu kažko nedaryti, kas man įdomu ir patinka vien todėl, kad kažkas pasakė, jog tai vaikiška, nebrandu ar tai visiška nesąmonė. Labai sunku nepasiduoti stereotipams, kai visuomenė iš tavęs reikalauja būti vienokiu ar kitokiu, elgtis vienaip ar kitaip, mąstyti taip ar anaip.
Labai sunku nepasiduoti slogioms nuotaikoms, pykčiui, nevilčiai. Kartais norisi nuo visko tiesiog atsiriboti ir gyventi sau, dėl savęs, bet tai ilgai netrunka. Nuo ankstaus ryto įsisupu į negatyvias emocijas. Autobusų stotelėje žmonės pikti, skundžiasi valdžia, kainomis, valdžia, darbu, vėl valdžia. Skundžiasi, kad yra daug neteisybės, bet viskas taip ir lieka. Skundžiasi naujais ribojimais alkoholiui, nauju darbo kodeksu, naujais mokesčiais, mažomis algomis, aukštomis kainomis. Ir jaučiu, kad pati pradedu taip galvoti. Darbe vėl daug pykčio, negatyvo. Žmonės skundžiasi, rėkia, barasi, priekaištauja, vieni burnoja, kiti elgiasi arogantiškai ar nužmogina vien todėl, kad nesutampa pažiūros, esi lėtesnio mąstymo ar ilgiau užtrunki, kol supranti ko iš tavęs norima.
Kartais jaučiu, kaip pasidavusi vyraujančioms nuotaikos, pradedu skųstis savo gyvenimu. Tačiau ar tikrai turiu tam pagrindo? Manau vienareikšmio atsakymo nėra. Vieniem mano gyvenimas gali atrodyti geras, kitiem ne. Vieni galėtų man prikaišioti, jog neturiu dėl ko skųstis, turiu darbą, esu gan sveika, yra kur gyventi, dar neturiu vaikų, galiu daryti ką noriu, apie ką kiti žmonės net negali sau leisti pasvajoti. O kai kuriems priešingai, mano dabartinį gyvenimą galėtų laikyti apgailėtinu, neturiu tikros profesijos, darbas nei šioks nei toks, finansai taip pat menki, nėra įteisintos šeimos, vaikų, kelionių po pasaulio šalis. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet ne apie tai visai norėjau parašyti.
Labai noriu pasidalinti savo atradimais. Pradėjau žiūrėti Renatos Goodley video. Pradėjau žiūrėti ir su kiekvienu filmuku pradėjau mąstyti, kad mane tai motyvuoja stengtis. Patys pirmieji filmukai, kur ji kalba apie iššūkius sau iš pinterest mane tiesiog sužavėjo. Pagalvojau, kad man labai patinka vis užmesti akį į tuos visokius iššūkius, bet vis nedrįsau nei vieno jų realiai įgyvendinti, nes manydavau, kad tai per daug vaikiška, ką aplinkiniai pagalvos. Šis blogas nėra mano pirmasis, bet tikiuosi bus tas vienintelis. Ankstesni kartai buvo nenusisekę, o nenusisekė todėl, kad pati save varžiau. Maniau, kad tai vaikiška, neįdomu, niekam nepatiks, gėda pasakyti kam nors, kad rašau blogą, nežinojau apie ką rašyti, esu nenuosekli ir šiaip nerimta. Bet dabar pradėjau kitaip galvoti. Pradėjau galvoti, kad su savo gyvenimu galiu daryti ką noriu ir elgtis taip, kaip man atrodo geriausia. Mokytis niekada ne vėlu. Dabar galiu drąsiai pasakyti, aš esu tokia, kokia esu. Šiek tiek vaikiška, šiek tiek suaugusi, šiek tiek normali ir šiek tiek nenormali, kartais žinau, ko noriu, o kartais nieko nežinau. Bet svarbu elgtis taip, kaip sako ne tik protas, bet ir širdis ir nebijoti kitų nuomonės, tam gyvenimas ir skirtas, kad mes darytume, klystume, iš to pasimokytume ir toliau eitume į priekį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą