Aleksandra Marinina "Juodasis sąrašas"

Šią knygą parsinešus laikiau daugiau nei 2 mėnesius, kol prisiruošiau perskaityti. Pagaliau tai įvyko. Nežinau, bet iš šios knygos tikėjausi kažko daugiau. Maniau, kad šis detektyvas bus toks pat jaudinantis ir įtemptas, kaip skandinavų autorių knygos. Negalėčiau pasakyti, kad labai nusivyliau, bet ir nelabai sužavėjo. Bet kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio vėliau gali tekti gerti. Gal tiesiog man papuolė ne mano knyga. Gerai, kad dar yra daug šios autorės knygų, tai gal dar ją pamėgsiu labiau, nei šiai dienai.

Istorija... pagrindinis personažas - Vladislavas, į pensiją besiruošiantis išeiti milicijos pareigūnas. Jis su dukrele atvyko į prie Juodosios jūros įsikūrusį kurortinį miestelį įkalbėtas buvusios žmonos, kuri yra kino kritikė. Skaitydama vis blaškiausi į tokias nereikšmingas smulkmenas, kaip laikas. Niekaip nesupratau, koks tai laikotarpis, nes romane minimas brangus nešiojamasis kompiuteris, tačiau nėra jokių užuominų apie mobiliųjų telefonų turėjimą, gyventojai naudojosi tik laidiniais. Iš kitos pusės romanas gan lengvai skaitomas, nebuvo justi įtampos, kaip skaitant kai kuriuos detektyvus, vis spėlioji, kas žudikas, kas galėjo taip baisiai pasielgti.



Trumpai apie siužetą. Kaip ir minėjau, Vladislavas su dukra atvyko atostogauti, kai netikėtai gan ramų poilsį, neskaitant įkyrios buvusios žmonos, sukrečia kino festivalio dalyvės mirtis. Ir tai ne vienintelė festivalio metu žuvusi žvaigždė. Neilgai trukus nužudoma ir moters kambario draugė, taip pat aktorė, nominuota tam pačiam prizui. Iš pradžių visi mano, kad žmogžudystės susijusios su nominacija ir laukiančiu prizu, tačiau kai nužudoma moteris, nesusijusi su apdovanojimu, spėliojimai netenka prasmės. Vladislavas, kitaip knygoje dar vadinamas Dima, Stasovas, Slava, gelbėdamas nekaltą pažįstamą įsivelia į tyrimą pats to per daug nenorėdamas. Šiam pagailėjus jauno tyrėjo, padeda narplioti įvykius. Viskas pasikeičia, kai užpuolikai pradeda taikytis į patį Stasovą ir jam brangius žmones.

Man patiko liūdnoka knygos pabaiga. Pabaigoje Stasovas, kurorte susipažinęs su rašytoja ir užmezgęs santykius, jau grįžęs namo perskaito liūdną žinią, kad vis gi pareigūnas, tyręs žmogžudystes mirė. Galima suprasti, kad poilsiautojams išvykus miestelyje niekas nesibaigė ir nusikalstamumas, politinės intrigos ir mafija nemiega ir daro savo juodus darbus. Tai panašu į tikrovę, o ne į tas laimingas pabaigas, kai visi viską padaro tinkamai ir išaiškinus žudikus daugiau niekas nenukenčia ir gyvena toliau. Taip pat tai primena ir realybę, korumpuotus valdininkus, susitepusius policijos pareigūnus, neveiksnius ar nenorinčius veikti darbuotojus, susireikšminusius žvaigždūnus, kurie toliau savo nosies nieko nemato.

Nors manęs ši knyga nesužavėjo, kad norėčiau bėgti ir ieškoti daugiau rašytojos knygų, bet ir nepasakyčiau, kad nuvylė. Kai kurios vietos buvo tikrai įdomios. Ar rekomenduočiau ją skaityti? Manau, kam patinka sovietmečio laikotarpis ir to meto aplinka bei dvasia romanas turėtų patikti.