Tess Gerritsen "Kaulų sodas"

Visai neseniai perskaičiau dar vieną šios puikios detektyvų autorės knygą. Žinoma, knyga man labai patiko, bet gal trumpai papasakosiu įspūdžius ir galėsite nuspręsti, ar norėsite ir Jūs ją perskaityti.

Ši knyga ne tokia, kaip buvo prieš tai skaitytas autorės romanas. Istorija padalinta į du laikotarpius - dabartį ir praeitį. Pasakojimas mus nukelia net į XIX amžiaus 4 dešimtmetį. Viskas prasideda, kai Džulija Hemil, neseniai išsiskyrusi su vyru, nusiperka namą su itin apleistu sodu, o pats namelis taip pat ne ką geresnės būklės. Kapstydamasi sode ir stengdamasi žūt būt ten užveisti nuostabų sodą, kaip įrodymą, kad ji tai gali padaryti pati, iškasa neįprastą sodui radinį - žmogaus kaulus. Džulija kreipiasi į teismo medicinos ekspertę daktarę Morą Ailz, kuri patvirtina, jog moteris buvo nužudyta, tačiau kaulai priklauso XIX amžiui.

Vieną dieną Džulija sulaukia neįprasto skambučio. Skambino buvusios namo savininkės giminaitis, kuris teigė radęs dokumentų apie moters namą. Ji nuvykstą pas senyvą vyriškį, su juo susidraugauja, išnarplioja sudėtingą namo ir rastos negyvos moters istoriją ir atranda meilę. Ši dabartinių laikų istorija iki pat knygos pabaigos sudaro antraeilį siužetą, nes pagrindinis dėmesys buvo skirtas XIX amžiuje vykusiems įvykiams.

Mano manymu, pagrindinis romano dėmesys sukoncentruotas į XIX amžiaus 4 dešimtmetyje vykusius įvykius. Viskas prasideda 1830-aisiais metais, bendroje gimdyvių palatoje, kurioje dėl savo gyvybės kovojo jauna airė, o šalia jos nuolat buvo jaunesnioji sesuo Rosa Konoli.  Deja medicina tais laikais buvo tokia, kokia buvo, higiena ir švara apžiūrint pacientus nebuvo kaip savaime suprantamas dalykas, ko pasekoje daug gimdyvių neišgyvendavo. Taip nutiko ir Rosos seseriai, kuri dar spėjo pagimdyti dukrą. Tais laikais bostoniečiai imigrantus, o ypač airius, laikė prasčiokais, vagimis, nevalomis, todėl jiems nebuvo labai lengva. 

Pasakojimas nuolat šokinėja tai į dabartinius laikus, tai pradedama pasakoti Rosos akimis ar jauno medicinos mokslų studento. Viskas vyksta pakankamai greitai, po Rosos sesers mirties įvyksta pirmoji kraupi žmogžudystė, nužudoma ligoninės slaugytoja panelė Pul, vėliau nužudoma dar viena slaugytoja. Jos abi buvo susijusios su Rosos sesers kūdikiu. Mirtys kraupios, todėl žudikas buvo pavadintas Vest Endo skerdiku. Žmogžudystėmis buvo apkaltintas jaunas neturtingas medicinos studentas, kuris ne tik moksluose puikiai atliko skrodimus, bet taip pat skerdė gyvulius tėvo ūkyje.

Knygoje yra ką paskaityti, tuo labiau, kad pasakojimas nukelia į XIX amžių. Man patiko, kad skaitant laikas tikrai neprailgo, o visas pasakojimas tiesiog plaukė, kaip filmas. Scenas buvo lengva įsivaizduoti, tai puikus darbas. Knygoje pasakojama apie lavonų vagis, dar vadintus resurekcionieriais, kurie iškasdavo neseniai mirusius žmones, o jų kūnai buvo naudojami skrodimams medicinos studentams mokyti. Įstrigo ir scena, kurioje gerbiamas daktaras akušeris apžiūri gimdyves, kai viskas vyksta tiesiog bendroje palatoje, o daktaras moteris tikrina tiesiog bendroje palatoje eidamas nuo vienos prie kitos net nenusiplovęs rankų, tiesiog jas šluostydamasis į tą patį, krauju ir kitomis išskyromis permirkusį rankšluostį. Tokių pavienių scenų galima būtų pasakoti ir pasakoti, bet geriausia tiesiog imti knygą ir perskaityti pačiam. Taigi, linkiu malonaus skaitymo.

Tess Gerritsen "Dingusios"

Paskutinį kartą įrašą palikau seniai, labai labai seniai, bet vis neturėjau nieko įdomaus papasakoti, o knygų fronte taip pat buvo nieko naujo. Prieš daugiau nei (tiksliai jau ir nepamenu) du mėnesius buvau parsitempus šūsnį įvairios literatūros, tarp kurių įsimaišė labai keista knyga, knyga apie kitas knygas. Tai štai, ta knyga yra labai stora, net apie 950 puslapių ir tikrai labai nuobodi, tai mėginau ir tebemėginu ją įveikti. Bet čia ne apie tai. Kadangi knygas skolinuosi iš bibliotekos, kartas nuo karto tenka ne tik kad jas tęsti, nes ne visada turiu joms laiko ar noro, bet ir stengtis greičiau perskaityti, kad knygą galėtų gauti kitas skaitytojas. Taip atsitiko ir su šiuo romanu.

Tess Gerritsen detektyvai man labai patinka, perskaičiau kelias knygas ir nei viena dar nenuvylė. Priešingai, tai jaudinančios, paliekančios įspūdį, priverčiančios mąstyti istorijos. Ne išimtis ir šioje knygoje "Dingusios" papasakota istorija.

Jei skaitėte "Chirurgas" ar "Išlikusieji" tai čia susidursite su jau jums pažįstamais personažais daktare, medicinos teismo patologe Mora Ailz ir policijos žmogžudysčių skyriaus detektyve Džeine Ricoli. Detektyvas pradedamas jaunos merginos Milos pasakojimu apie tai, kaip ji kartu su kitomis rytų europietėmis patenka į Ameriką. Tai skaudus pasakojimas apie tai, kaip paauglės buvo sugundytos pažadais apie geresnę ateitį ir parduotos kaip prekės, kaip daiktai, į sekso vergiją. Taip pradedama ši istorija, kuri vėliau nusikelia į jau mums pažįstamą Bostoną. Kartą vasaros vakarą Morai Ailz baigiant sunkią darbo dieną ir pildant skrodimo ataskaitą tenka grįžti į laboratoriją patikslinti kurioje kūno pusėje buvo ištatuiruotas piešinys. Moteriai pasigirsta keisti garsai. Kolegai atostogaujant gerokai padaugėjo darbo, todėl keletas kūnų vis dar laukė savo skrodimo eilės. Patologė pradėjo tikrinti maišus, vieną po kito apžiūrėjus nieko neįprasto nepastebėjo, kol neatidarė maišo, kuriame buvo jaunos neatpažintos moters lavonas, o Morai pradėjus tikrinti pulsą, ji atsimerkė. Neatpažinta moteris, kuri turėjo būti mirusi, pasirodo buvo gyva, todėl skubiai gabenama į netoliese esančią ligoninę, kurioje nutinka neįtikėtini įvykiai.

Kiekvienas puslapis prikausto. Tiesiog nesinori paleisti knygos iš rankų, neperskaičius kito skyriaus. Įvykiai skaitytoją įsuką į patį centrą. Čia pasakojami skaudūs, bet visame pasaulyje vykdomi nusikaltimai prieš moteris. Tai pasakojimas apie jaunų moterų, merginų, paauglių, net ir visai vaikų grobimą, jų pardavimą sekso vergijai, išnaudojimą, pažeminimą, pažeidžiamumą, baimę, neviltį ir galų gale viltį iš viso to ištrūkti.

Kai perskaičiau "Dingusios", mane sukrėtė įvairūs jausmai, tačiau neabejotinai knyga man patiko. Manau, ji taip pat gali patikti ir Jums. Tikiuosi.

"Tuštučių" projektas

Kai turiu laiko, o dažniausiai noro, nes laiko turime visi, tik ne visi mokame jį planuoti tinkamai, pasižiūriu kokį nors #Youtube kanalą. O prenumeruoju jų pakankamai nemažai, tai yra iš ko pasirinkti. Tai gi, pastaruoju metu žiūriu savo bendravardės Indrės filmukus ir vienas iš jų itin patraukė mano akį. Vienas iš jos turimų filmukų yra apie merginos norą išnaudoti jos jau turimą kosmetiką tam, kad galėtų prisipirkti naujos. Ir bežiūrėdama susimąsčiau, juk ir pati turiu galybes kosmetikos, kurios nelabai naudoju, ar ją naudoju labai retai, o perku vis naują. Tai po kelių apmąstymo dienų, vieną dieną, kuri buvo prieš dvi savaites, susikroviau savo sukauptus lobius iš įvairių žurnalų, reklamų ir sudėjau į batų dėžę. Peržiūrėjau turimas kosmetikos ir higienos prekes ir užpildžiau tą batų dėžę taip, kad net pro kraštus byrėjo. Tada susimasčiau, o kam aš visą tai kaupiu, juk dėžės turinio pagrindą sudaro įvairūs mėginiai, kurių taip ir neišmėginau, kai kuriems daiktams tikriausiai net ir galiojimas baigėsi seniai. Nenoriu būti daiktų kaupike, o kažką panaudoti, atrasti iš naujo, atiduoti ar tiesiog išmesti visada malonu, kai žinoma, jog namuose atsiras daugiau vietos, bus švariau, tvarkingiau.

Susimąsčiau, o kodėl visą tai rašau čia. Tikriausiai pagrindinis atsakymas yra tas, kad jei su kažkuo to nepasidalinsiu garsiai, tai gali likti tik tušti pažadai. Panašiai kaip mano buvę bandymai sulieknėti, pasisakydavau tik sau ir savo vaikinui, porą dienų pasilaikydavau dietų, nukrisdavo keli kilogramai, o tada viskas tuo ir baigdavosi. Po savaitės tie numesti kilogramai grįždavo. Čia daugelio išmėgintas būdas, kuris yra veiksmingas. Pasakius savo tikslą kuo daugiau žmonių, esi priverstas imti jį ir pasiekti. O mano tikslas yra ne tik sunaudoti turimas higienos ir kosmetikos priemones ar jų mėginukus, bet o kodėl negalėčiau to pasidalinti ir su kitais. Gal kažkas pamatys, kaip aš žiūrėdama filmuką, ir lygiai taip pat nuspręs apsišvarinti. O gal, kam nors patiks čia paminėta priemonė ir nuspręs pamėginti, nes tikiu, kad ir pati atrasiu įdomybių.

P. S. Mano žiūrima Indrė iš Madeby me

Liza Marklund "Klubas 69"

Prieš keletą savaičių perskaičiau dar vieną knygą. Pastaruoju metu man vis labiau patinka detektyvai, ypač Skandinavijos autorių, nors skaitau aš viską. Šią knygą tiesiog įsimylėjau.

Mano knygos istorija yra tokia, kad eilinį kartą lankydamasi bibliotekoje prisiekinėjau sau, kad kol nebaigsiu skaityti visų turimų knygų, naujos neimsiu. Kaip visada tai buvo tušti pažadai sau, nes knygų viršeliai ir jų aprašymai mane nugalėjo. Pamačiau šią knygą grąžintų ir jau perskaitytų knygų lentynoje. Pirmiausia tai mane suintrigavo viršelis. Jis tikrai pritraukia dėmesį ir norisi tokią knygą bent pačiupinėti. Tai štai, imu aš tą knygą ir skaitau, kas parašyta santraukoje. Skaitau ir, aišku, kaip priklauso detektyvui, čia rašoma apie žmogžudystę ir tai, kad ją tiria žurnalistė. Mano dėmesį taip pat patraukė tai, kad ši autorė yra gerai žinoma (tai pirmoji man pakliuvusi jos knyga) ir, kad geriau žinomos yra kitos šios serijos knygos, nors skaitomos gali būti ir atskirai, ne eilės tvarka. Taigi, kadangi informacija skelbė, apie pirmą serijos dalį, nesusilaikiau ir parsinešiau namo naują detektyvinį romaną, nors ant staliuko pūpsojo šūsnis kitų savo eilės skaityti laukiančių nuotykių.

Šis detektyvas pradedamas manau, kaip ir dauguma, intriga. Kažkas kažką pamatė ar padarė ir pasišalino iš įvykio vietos, o auką radusi policija pradeda tyrimą ir nusikaltėlio paieškas. Tai čia pradžia prasideda moters pasivaikščiojimu parke su šunimi, kuris ir randa kūną. Negana to, šuo dar ir padaro žalos, apgraužia jaunos, negyvos moters ranką. Gyvūno šeimininkė išsigandusi pabėga, o apie rastą kūną niekam nepraneša, įsibaiminusi, kad jos neapkaltintų žmogžudyste. Toliau veiksmas perkeliamas į Švedijos dienraščio redakciją, kurioje dirba jauna praktikantė Anika. Būtent Anika pirmoji sužino apie rastą negyvą moterį. Moteris tuoj pat apie tai praneša savo vadovui, kuris įvykį tirti priskiria dar vienai žurnalistei. Anikai tai šansas prasimušti ir likti dienraštyje, nes ji priimta tik laikinai stažuotei, todėl moteris imasi visų priemonių, padėsiančių atskleisti kraupų nusikaltimą. Aiškindamasi aukos gyvenimo akimirkas, moteris įsitraukia į painiavą ne tik darbinėje sferoje, bet ir savo pačios gyvenime, o netikėta pabaiga pribloškia skaitytoją.

Tai puikus detektyvas, nors man kai kurios vietos atrodė kiek ilgokos. Buvo įdomu sekti Anikos gyvenimą, o pabaigoje, nors ir buvo atskleistas žudikas, kilo dar daugiau klausimų, kuriuos galbūt gali padėti išsiaiškinti kitos knygos apie šią jauną žurnalistę ir jos likimą. Tai kaip serialas, baigiantis sezonui paskutinė serija visada lieka su tam tikra intriga, kad žiūrovas lauktų naujo sezono ir galėtų patenkinti savo smalsumą sužinodamas, kas vyks toliau. Panašiai ir su šia knyga, norisi susirasti antrą dalį, kurioje būtų paaiškinimas, kad įvyko po to, kai buvo užverstas paskutinis puslapis.

Mano nuomonė – tikrai verta dėmesio knyga. Labai tikiuosi tas pats sakytina ir apie kitus autorės detektyvus apie Aniką.

Malonaus skaitymo.

Vieną kartą prie ežero

Jau kurį laiką su draugu kalbėjomės, kad būtų visai nieko susiruošti prie kokio ežero pailsėti. Ir štai po ilgo derėjimosi, tingėjimo akimirkų ir kitų nenumatytų įvykiu pagaliau ištaikėme laiko praėjusį šeštadienį iškeliauti prie ežero.

Pradėjome pasiruošimo darbus. Kadangi abu nesame žvejai, neturim nei meškerės, nei kabliuko, pasiskolinome darbo priemones iš draugo tėvo, kuris pakankamai rimtai užsiima žvejyba ir tikrai yra tikras ir atsidavęs žvejybos mėgėjas.

Kai jau susirinkome meškeres, bėgome į parduotuves. Kaip iškyla į gamtą be nesveiko maisto, gaiviųjų gėrimų ir šio bei to stipresnio nei limonadas. Apsipirkom, išmėtėm savo sunkiai uždirbamus pinigėlius į balą, nes vis gi tai nėra pats tas maistas, kuris būtų vartojamas kasdien, nukeliavom įsigyti žvejo leidimo dviems paroms. Tai padarėme Maxima parduotuvėje Perlas terminale vos už 2 eurus. Susikrovėme mantą ir pirmyn į kelią ieškoti ežero.

Išvykome prie ežero, prie kurio kažkada prieš keletą metų poilsiavom kartu su draugo tuo metu buvusiu bendradarbiu ir jo sūnumi. Tada man labai patiko, o ir nemažai įvairaus dydžio žuvų čia yra. Pagalvojom, kad aplinka turėtų būti pats tas, nes netoli yra regioninis parkas.

Bet atvykę nemaloniai nustebome. Pirma, man nepatiko tai, kad kelias taip niekuo ir nepasikeitė. Lengvoji mašina, ypač žemesnė ten sunkiai gali pravažiuoti dėl didelių, purvo pilnų, išvažinėtų duobių. Tiems, kurie turi džipus, aukštesnes mašinas gal visai nieko būtų.

Antra, jau prieš kelerius metus aplinka buvo ypač mėgstama poilsiautojų, kurie pailsėję palieka visą užgyventą turtą ne iš gerosios prasmės. Vos įvažiavę prie pirmo sustojimo, kur mūsų mašina dar turėjo šansų pravažiuoti neužklimpus, nusileidome arčiau vandens, o ten mus pasitiko viešasis tualetas. Žmonės akivaizdžiai palikę savo "dovanėles". Buvo baisu statyti kojas, kad neįminti į kokią nors dovanėlę. Toliau net nėjome, apsisukome ir išvažiavome.

Manau šių vaizdų dar ilgai nepamiršiu ir prie to ežero dar ilgai nesiartinsiu...

Pagaliau apsisprendėm, kad reikia pamėginti nuvykti prie arčiau esančio ežerėlio, prie kurio smagu pasivaikščioti. Tai buvo tikrai geras pasirinkimas pabūti gamtoje. Nors kelias iki žvejojimo vietos ir buvo su keliomis duobėmis, bet gamta atpirko viską. Ramu, švaru, gražu. Žodžiu, patiko. Nors nesitikėjom, kad kažką pagausim, bet visgi mums pavyko. Laimikis - 3 nedidelės žuvelės, kurios sėkmingai grįžo namo (tikiuosi).

Tai buvo mano pirma žvejyba, kurioje pati ant kabliuko moviau slieką ir vėliau nuo jo išlaisvinau žuvį. Labai didžiuojuosi savimi, kad įveikiau bent mažų sliekų baimę.

Namai namučiai

Atrodo, kad dienos bėga kažkur pro šalį, o aš esu tik stebėtoja. Niekaip nepavyksta susidėlioti prioritetų. Atsikeliu su mintimis, kad diena bus produktyvi, atliksiu visus suplanuotus darbus ne tik darbe, bet ir namie. Tačiau... tačiau dažniausiai taip ir nepasidarau planuotų darbelių, o namie būnu išsekusi ir irzli. Tačiau čia ne apie tai.
Praėjusį mėnesį ir šį kelis kartus buvau pas tėvus, kurie, palyginti su kai kurių tėvais, gyvena ne per toliausiai. Tai vos mažiau nei 50 kilometrų ir aš jau namie. Pasiilgstu namų. Ne dabartinės gyvenamosios vietos, bet tėvų namų, to jausmo, kad esu pas tuos žmones, kurie manim rūpinosi, rūpinasi ir rūpinsis. Retai kada pasakau, kad myliu savo tėvus, tačiau stengiuosi tai parodyti man priimtinais būdais. Todėl labai džiaugiuosi ištrūkusi iš miesto galėdama pabūti nuo viso streso, pasiguosti ar tiesiog ramiai pasėdėti ant laiptų ir paskaityti knygą, paplepėti su mama ar pasierzinti su tėčiu. Todėl man dažnai būna liūdna, kai vėl tenka grįžti į miestą, bet žinau, kad kai tik vėl bus laisvo laiko, aš grįšiu.
Pasakykit tėvams kaip juos mylit, o jei to garsiai pasakyti nepavyksta, apsikabinkit juos ar padovanokit mėgstamo šokolado plytelę ar kokią kitą smulkmenėlę. Parodykit, kad tėvai jums rūpi, kad ir kaip kartais susipykstat, tai laikina ir ilgainiui pasimiršta, tačiau visa tai skaudina ne tik jus, bet ir tėvus, o geri žodžiai ir darbai atperka visas negatyvias emocijas.

Beje, perskaičiau visas tris Maggie Stiefvater knygas "Virpėjimas", "Laukimas", "Dabar ir visados". Tikrai vertos dėmesio knygos apie vilkolakius, meilę, pasiaukojimą, rūpestį, draugystę.

Šeštadienio pasivaikščiojimai

Šiandien jau antras šeštadienis, kai mano darbo grafikas yra pasikeitęs ir dalį dienos dirbu. Toks netikėtas pasikeitimas tikriausiai truks iki rugpjūčio (tikiuosi), nes ilgiau vasaros savaitgalių aukot tikrai nenorėčiau, juk yra namai bei šeima. Tačiau vakar paūiūrėjusi kelis #madeby_me filmukus pasisėmiau motyvacijos.
Jau keletą metų kovoju su savo svoriu ir visur, kur tik galiu, dejuoju kaip noriu numestis kelis visai visai nereikalingus kilogramus. Tai štai pliusas, kol nelyja, nes vakar buvo didelė liūtis ir dangus apsiniaukęs, turiu galimybę daug vaikščioti. O dar vienas privalumas tas, kad pirmadieniai man būna laisvi ir namie galiu daryti ką noriu, pvz., skaityti knygas, žiūrėti filmus ar pan., tvarkytis :))
O dabar bevaikštinėdama numatytu maršrutu negaliu nepasidalinti rytmečiu, kai oras gaivus, o miestas dar nėra visiškai prabudęs. Tikius rytus labai mėgstu, bet retai mėgaujuosi..

J. A. Redmerski “Beveik niekada” ir “Beveik visada”

Pastarąsias kelią dienu labai peršalau, tai savijauta buvo ir vis dar yra švelniai tariant nekokia. Bet kadangi šiandien jaučiuosi geriau, o darbų dirbti nelabai norisi, tik gulinėt lovoj, vis tiek nusprendžiau aprašyti dar kelias knygas. Tai hmmm, ar tai serija sunku pasakyti, bet ir ne trilogija, nes knygos tik dvi. O paskaityti vertos ne tik romantikos mėgėjams, nes radau keletą itin vertingų ir pamokančių citatų. Gaila, kad tuo metu nesusiradau jokios skiautės, kad galėčiau jas pasižymėti. Kaip bebūtų, knygos susiskaitė itin greitai ir maloniai.

Vis dar neapsisprendžiu ar tai serija, ar ne, bet ši knygų serija man labai patiko. Jau imdama į rankas „Beveik niekada“ žinojau, kad knyga bus apie jausmus, meilę, bet kad tai taip pat istorija ir apie gyvenimą net nenutuokiau. Knygos pasirodė kažkuo artimos, gal todėl, kad kai kurie aprašomi išgyvenimai ir man nėra svetimi. Trumpai apie knygas.

Pirma knyga „Beveik niekada“ pradedama pasakoti apie jauną merginą, kuri vieną dieną viską metusi sėdo į pirmą pasitaikiusį autobusą nelabai žinoma kryptimi. Ir čia jos laukė pats didžiausias nuotykis, atnešęs meilę. Kemrina, toks merginos vardas, išgyveno skaudžią mylimojo netektį. Vidurinėje jos mylimasis žuvo autoavarijoje. Nuo to laiko viskas pradėjo tik blogėti, o depresija ėmė viršų. Po mokyklos susiradusi darbą ir pradėjusi planuoti apie išsikėlimą iš tėvų namų, staiga Kem viską meta ir išvyksta į kelionę, kurią kažkada planavo su savo jau mirusiu vaikinu. Prisikrovusi kuprinę būtiniausių daiktų, su rankine ir mobiliuoju mergina nusiperka bilietą į pirmą pasitaikiusią valstiją. Važiuojant per Ameriką vienoje iš valstijų į autobusą įsėda išvaizdus, panašaus amžiaus vaikinas. Kem prašo, kad tik jis nesisėstu šalia, bet vaikinas įsitaiso už jos. Iš pradžių jie nei šnekasi, nei kreipia vienas į kitą dėmesio, nors abu dega smalsumu. Galiausiai atsiranda smulkmena, kuri priverčia merginą prakalbinti pakeleivį. Čia prasideda jų bendras nuotykis. Žinoma, kaip ir kiekvienoje romantinėje knygoje, vaikinas įsimyli merginą, o mergina – vaikiną. Tik istorija kur kas painesnė. Jie abu patyrė skaudžių gyvenimo pamokų, o atskleidę savo jausmus, vos vienas kito nepraranda...

Antra knyga „beveik visada“ toliau pasakoja apie Kemriną ir jos autobuse sutiktą vaikiną Endrių. Taip, Endrius išgyvena sunkią ligą, tačiau šįkart gyvenimas laimės pagailėjo merginai. Per trumpą pažinties laiką jiedu ne tik spėja įsimylėti, apsigyventi kartu, išgyventi sunkią ligą, bet ir prarasti tai, kas brangiausia – naują gyvybę. Kem puola į gilią depresiją, o judviejų santykiai pakrypsta ties išsiskyrimo riba.

Negaliu per daug išsiplėsti ir papasakoti daugiau, nes reikia pačiam perskaityti, o tai padaryti verta. Ir (!) jei viską išpasakosiu nebebus taip įdomu tiems, kurie nuspręs atsiversti šias nepaprastas knygas. Bent jau mane jos sužavėjo. Nesvarbu kokio amžiaus bebūnant, knygose yra tikrai gerų minčių ir net kai kurias iš jų galima pritaikyti kaip patarimus ir pritaikyti gyvenime. Knygos man labai patiko. Ar skaityčiau antrą kartą? Tikrai taip, Kemrinos ir Endriaus istorija pamoko, kad gyvenime nereikia ir net negalima pasiduoti.

Gillian Flynn “Aštrūs pjūviai“

Tai antra šios autorės perskaityta knyga, kurią skaičiau. Ir turiu pripažinti, kad man ji padarė malonų įspūdį. Kaip rašo knygos aprašyme, tai psichologinis trileris. Tai istorija apie laikraščio korespondentės Kamilės Priker šeimą. Laikraščio, kuriame dirba Kamilė, vyr. redaktorius ne tik darbdavys, bet ir geras draugas, globojantis Kamilę, pasiunčia ją į gimtąjį miestą parengti straipsnį apie ten neseniai nužudytą paauglę ir dar vienos mergaitės dingimą. Gimtajame Vind Gapo mieste Kamilė aplanko motiną su patėviu ir jaunėle seserimi. Stengdamasi sužinoti kuo daugiau apie įvykusias nelaimes reporterė bando apklausti vietos pareigūnus. Nors vietiniai pareigūnai ir iš kito miesto atvykęs tyrėjas mano, kad ši žmogžudystė padaryta atėjūno, Kamilė nujaučia, kad viskas slypi kur kas giliau. Moteris atlieka savo tyrimą, apklausinėja senus pažįstamus, dalyvauja antros paauglės paieškose. Įvykiams įsibėgėjus Kamilė vis labiau įsipainioja į savo šeimos intrigas.

Knygoje narpliojama sudėtinga šeimos gyvenimo istorija. Moteris dar vaikystėje neteko sesers, motina išteka už kito vyro. Kamilė su patėviu niekada neturėjo artimų santykių, o mama vaikais rūpinosi daugiausiai tada, kai jie sirgdavo. Grįžus į gimtąjį miestelį Kamilei teko atnaujinti santykius su jauniausia seserimi. Per visą gimtinėje praleistą laiką reporterė išsiaiškino skaudžiausias šeimos paslaptis ir atskleidė žudiką.

Puiki, intriguojanti knyga, kurią skaičiau neatsitraukdama. Nors šiuo metu turiu prisirinkus nemenką šūsnį knygų, jau laukiu nesulaukiu, kada vėl pasiimsiu šios autorės knygą. Puiki proto mankšta.

Tess Gerritsen „Išlikusieji“

Tai dar viena knyga, kurią skaičiau dar gruodžio mėnesį. Ši knyga man labai patiko, tuo labiau tai dar ir detektyvas.

Knygoje narpliojamas painus ir kraupus nusikaltimas. Pasakojimas pradedamas apie jaunuolį, kuris antrą kartą išgyveno žudynes. Pirmą kartą dar būdamas vaikas Tedis Klokas neteko visos savo šeimos. Gyvendamas pas globėjus ir apsipratęs su nauja šeima jau paauglys vėl atsiduria prie mirties slenksčio ir tik laimingo atsitiktinumo dėka lieka gyvas, bet vienas. Perspektyvi ir savo darbą išmananti detektyvė gauna užduotį pasirūpinti paaugliu. Ji berniuką nuveža į specialią mokyklą, skirtą panašias traumas patyrusiems vaikams. Visi mokyklos mokiniai yra netekę artimo žmogaus ir, kaip ir Tedis, visos šeimos. Mokykla yra saugoma, įkurta atokiame miške ir labai paslaptinga. Paaiškėja, kad dalis vaikų sieja bendra praeitis, dėl kurios ir įvyko šios kraupios žmogžudystės.

Detektyvų mėgėjams ši knyga turėtų patikti. Autorė iki pat pabaigos išlaiko intrigą ir tik perskaičius knygą galima sužinoti tiesą. Mane ši knyga nepaprastai sužavėjo ir tikrai žinau, kad perskaitysiu dar ne vieną šios autorės knygą.

Ramson Riggs „Ypatingų vaikų namai“, „Kiaurymių miestas“

Tai ne pirmos mano pasiskolintos knygos iš bibliotekos vaikų skyriaus. Kas patraukė mano akį, jau nebepamenu. Tikriausiai kaip naujienas, kažkada pamačiau „Knygų klube“. Nuėjau, pasiėmiau, perskaičiau. Knygose gausu senovinių nuotraukų. Anot autoriaus, visos nuotraukos autentiškos. Tikrai buvo smagu pažiūrėti, kaip prieš keletą dešimtmečių buvo užfiksuoti skraidantys, nematomi ar turintys neįtikėtiną jėgą vaikai. Taip šios knygos apie vaikus ir jų nuotykius su pamėklėmis, baidyklėmis, kurios medžioja nepaprastų galių turinčius vaikus. Prisipažinsiu, nors knygos labiau vaikiškos, jos skaitėsi sunkiai, „nesusivalgė“ taip, kaip tikėjausi. Bet pradėto darbo nepamečiau ir įveikiau.

Pirmoji knyga pradedama apie jaunuolį, kuris turėjo nepaprastą senelį, vaikystėje jam sekusi baisias istorijas apie pabaisas, stebuklingus, ypatingus vaikus ir tobulą mokyklą. Tai vyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Vieną dieną vaikino senelis buvo užpultas baidyklės, kuri persekioja nepaprastų galių turinčius vaikus. Visą tai matė ir šio anūkas Džeikobas. Po ilgų psichoterapijos seansų, jaunuolis nusprendė pamėginti susirasti istorijose minimą mokyklą, todėl su tėvu leidosi į kelionę, į vieną iš Didžiosios Britanijos salų. Ten Džeikobas sutiko keistų vaikų, kuriuos pasekęs pateko į laiko kilpą. Vėliau paaiškėjo, kad šioji laiko kilpa priklauso senelio pasakotai mokyklos direktoriai ir vaikams. Čia jaunuolis sutinka visus pasakojimuose minėtus vaikus ir su jais susidraugauja. Taip pat įsimyli vieną mokyklos mergaitę, kuri kažkada mylėjo ir jo senelį. Kadangi vaikai gyvena laiko kilpoje, jie nesensta. Čia jie patiria įvairių nuotykių, kol mokyklos neužpuola pamėklės ir dar baisesni padarai – kiaurymės. Antroje knygoje pasakojama, apie tai, kaip vaikai mėgina išgelbėti pagrobtąją mokyklos mokytoją. Būrelis patiria daug nuotykių, susipažįsta su kitais ypatingais žmonėmis, vaikais ir gyvūnais. Galiausiai jie atgauna savo mokytoją.

Manau, tai tikrai nebloga knyga vaizduotei lavinti. Tuo labiau, kad knygose yra tikrai nepakartojamų nuotraukų.

P.S. ši knyga tikrai skirta vaikų skyriui, manau ji labiau tiktų tokio amžiaus vaikams, kurie dar neskaito „Beveik suaugę“ knygų serijos.

Kristina Sabaliauskaitė “Silva rerum” II ir III dalys.

Na štai pagaliau perskaičiau paskutinę „Silva rerum“ trilogijos dalį. Bet pradėsiu nuo pradžių, t. y. nuo antros trilogijos dalies, kurios dar neaprašiau.

Pradėjusi skaityti „Silva rerum II“ ilgokai nesusigaudžiau apie kuriuos šeimos narius rašoma. Kadangi istorijos pradžioje nebuvo paminėtos nei datos, nei kitos detalės, iš pradžių pamaniau, kad istorija tęsiama apie Norvaišų dvynukus, tik jau suaugusius. Tačiau taip nėra. Pasakojimas perkeliamas keliasdešimt metų į priekį. Antroje dalyje pasakojama apie jau suaugusį Kazimiero Norvaišos sūnų Joną Izidorių, jo šeimą. Taip pat knygoje skaitytojas ras ir Uršulės Norvaišaitės istorijos tęsinį. Pasiutusi, iš vienuolyno išvogta Norvaišaitė ištekėjo už Jono Kirdėjaus Bironto. Pasakojama apie jų audringą meilę ir tai, kad susilaukė trejų sūnų. Tačiau jų likimas nebuvo palankus ir Birontų giminės tesėjų gyvų neliko. Paskutinysis gyvas sūnus, sirgęs sifiliu, mirė krašte siaučiant marui. Kadangi Birontai turėjo nunykti sulig Uršule, jau būdama solidaus amžiaus moteriškė pasišovė savo turtą užrašyti brolio vaikui, su sąlyga, kuri paaiškės tik trečioje knygos dalyje. Susikrovusi savo kelioninius daiktus ponia iškeliavo pasitikti savo likimo (ir mirties) į tėvoniją – Milkantus.

Tuo tarpu daugiausia dėmesio skiriama Norvaišų šeimai, ypač jaunajai poniai Onai Kotrynai ir jos dukrai Teofilei. Grįžusios į vyro tėvoniją ten jaunosios damos patiria įvairių nuotykių. Tačiau daugiau nepasakosiu, o rekomenduosiu perskaityti knygas. Man tiek patiko visa trilogija.

Trečioje dalyje pasakojama apie Jono Izidoriaus Norvaišos vyriausiąjį sūnų Petrą Antaną, jo šeimą, ryšius su Radvilomis, meilės nuotykius. Čia paaiškėja ir kokia sąlygą pareikalavo teta Uršulė, norint paveldėti jos turtus. Sūnėnas turėjo susilaukti net penkių vyriškosios lyties vaikų, kurie užtikrintų Norvaišų giminės pratęsimą, kas nepavyko jai su Birontų gimine. Nors šeimoje Petras Antanas turėjo vyresniąją seserį Teofilę ir dar keturis jaunesnius brolius, visas veiksmas sukasi apie vyriausiąjį. Pasakojama apie jo sukurtą šeimą, nenusisekusius santykius su žmona, meilės jai nejautimą, ir moterį, kuri nors ir apgavo, privertė pažinti meilę. Knygoje rašoma apie to meto politiką, seimelių ir seimų intrigas, siekius nuversti Radvilas ir į visą tai įpainiotus žydus, kurie tuo metu buvo kaltinami dėl įvairių negandų ir nelaimių. Galiausiai viskas baigiasi laimingai, o knyga baigiama jau pasenusio Petro Antano Norvaišos pamąstymais mirties patale.

Mano vertinimas, verta dėmesio knyga. Perskaičiusi tikrai nesigailėjau, tai įdomi, pilna jausmų giminės istorija.

Šis bei tas (kas naujo įvyko, kol nerašiau)

Jau senokai nieko nerašiau. Tačiau buvau pakankamai užsiėmusi darbinėje sferoje, o po to ir šventės užklupo netikėtai. Visgi tuo mano nuotykiai nesibaigė, nes iškart po švenčių vėl pasinėriau į darbinius reikalus. Darbe daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, tai vakare jau nieko nebesinorėdavo. Gal tik kartais paspoksot TV ar kažką paskaityt. Visgi manau laiko veltui labai neleidau ir po darbų, nes perskaičiau gal virš 10 knygų. Palyginti, kad tai padariau per daugmaž du mėnesius, visai nieko. Dirbdama, skaitydama knygas ir žiopsodama mėgstamus serialus galvojau ir apie blog‘ą. Vis baudžiausi ką nors parašyt, bet atrodė, kad nieko įdomaus mano gyvenime nėra. Iš dalies tai tiesa, bet ir vietoje nestovėjau. Be jau išvardytų dalyku pradėjau žiūrėti vlogus. Daugiausiai jie apie makiažą, madas, truputis apie maistą. Dalis jų yra lietuvių, bet didžioji pusė – ne. Ir man jie labai patinka. O ką jūs manote apie vlogus?

              Šiemet laikas tiksi beprotiškai greitai. Nespėju versti savo stalinio kalendoriaus lapelių. Štai dabar kai rašau, tik susimasčiau, kad jau sausio pabaiga. Šiandien mano vaikino gimtadienis. Šiemet „pasižadėjom“ nieko nedovanoti, tačiau man tai vis vien atrodo negražu. Visgi dovanos dar neturiu. Ją išrinksiu grįždama namo. Tai manau bus vyriškos kosmetikos rinkinys ir tortas bei kelios knygos, kurias jis išsirinks pats. Kadangi dar ne jubiliejus, tai tikrai nebus labai prasta dovana. Ką jūs dovanojate savo antrosioms pusėms norėdami nustebinti? Kitais metais reikės labai pasistengti, bet dar turiu 12 mėnesiu.

              Pradžioje kalbėjau apie perskaitytas knygas ir kitus pomėgius. Manau, kiti keli mano įrašai bus apie perskaitytas knygas. Labai norėčiau rašyti ir apie turima ir išbandyta kosmetika, bet pasižiūrėjus youtube įrašus, pasidaro nedrąsu. Ten viskas apie viską jau yra papasakota. Bet gal pakaks šiam kartui. Iki pasimatymo!