Na štai pagaliau perskaičiau paskutinę
„Silva rerum“ trilogijos dalį. Bet pradėsiu nuo pradžių, t. y. nuo antros
trilogijos dalies, kurios dar neaprašiau.
Pradėjusi skaityti „Silva
rerum II“ ilgokai nesusigaudžiau apie kuriuos šeimos narius rašoma. Kadangi
istorijos pradžioje nebuvo paminėtos nei datos, nei kitos detalės, iš pradžių
pamaniau, kad istorija tęsiama apie Norvaišų dvynukus, tik jau suaugusius.
Tačiau taip nėra. Pasakojimas perkeliamas keliasdešimt metų į priekį. Antroje
dalyje pasakojama apie jau suaugusį Kazimiero Norvaišos sūnų Joną Izidorių, jo šeimą.
Taip pat knygoje skaitytojas ras ir Uršulės Norvaišaitės istorijos tęsinį.
Pasiutusi, iš vienuolyno išvogta Norvaišaitė ištekėjo už Jono Kirdėjaus
Bironto. Pasakojama apie jų audringą meilę ir tai, kad susilaukė trejų sūnų.
Tačiau jų likimas nebuvo palankus ir Birontų giminės tesėjų gyvų neliko.
Paskutinysis gyvas sūnus, sirgęs sifiliu, mirė krašte siaučiant marui. Kadangi
Birontai turėjo nunykti sulig Uršule, jau būdama solidaus amžiaus moteriškė
pasišovė savo turtą užrašyti brolio vaikui, su sąlyga, kuri paaiškės tik
trečioje knygos dalyje. Susikrovusi savo kelioninius daiktus ponia iškeliavo
pasitikti savo likimo (ir mirties) į tėvoniją – Milkantus.
Tuo tarpu daugiausia dėmesio
skiriama Norvaišų šeimai, ypač jaunajai poniai Onai Kotrynai ir jos dukrai
Teofilei. Grįžusios į vyro tėvoniją ten jaunosios damos patiria įvairių
nuotykių. Tačiau daugiau nepasakosiu, o rekomenduosiu perskaityti knygas. Man
tiek patiko visa trilogija.
Trečioje dalyje pasakojama
apie Jono Izidoriaus Norvaišos vyriausiąjį sūnų Petrą Antaną, jo šeimą, ryšius
su Radvilomis, meilės nuotykius. Čia paaiškėja ir kokia sąlygą pareikalavo teta
Uršulė, norint paveldėti jos turtus. Sūnėnas turėjo susilaukti net penkių
vyriškosios lyties vaikų, kurie užtikrintų Norvaišų giminės pratęsimą, kas
nepavyko jai su Birontų gimine. Nors šeimoje Petras Antanas turėjo vyresniąją
seserį Teofilę ir dar keturis jaunesnius brolius, visas veiksmas sukasi apie
vyriausiąjį. Pasakojama apie jo sukurtą šeimą, nenusisekusius santykius su
žmona, meilės jai nejautimą, ir moterį, kuri nors ir apgavo, privertė pažinti
meilę. Knygoje rašoma apie to meto politiką, seimelių ir seimų intrigas,
siekius nuversti Radvilas ir į visą tai įpainiotus žydus, kurie tuo metu buvo
kaltinami dėl įvairių negandų ir nelaimių. Galiausiai viskas baigiasi
laimingai, o knyga baigiama jau pasenusio Petro Antano Norvaišos pamąstymais
mirties patale.
Mano vertinimas, verta dėmesio
knyga. Perskaičiusi tikrai nesigailėjau, tai įdomi, pilna jausmų giminės
istorija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą