Atrodo, kad dienos bėga kažkur pro šalį, o aš esu tik stebėtoja. Niekaip nepavyksta susidėlioti prioritetų. Atsikeliu su mintimis, kad diena bus produktyvi, atliksiu visus suplanuotus darbus ne tik darbe, bet ir namie. Tačiau... tačiau dažniausiai taip ir nepasidarau planuotų darbelių, o namie būnu išsekusi ir irzli. Tačiau čia ne apie tai.
Praėjusį mėnesį ir šį kelis kartus buvau pas tėvus, kurie, palyginti su kai kurių tėvais, gyvena ne per toliausiai. Tai vos mažiau nei 50 kilometrų ir aš jau namie. Pasiilgstu namų. Ne dabartinės gyvenamosios vietos, bet tėvų namų, to jausmo, kad esu pas tuos žmones, kurie manim rūpinosi, rūpinasi ir rūpinsis. Retai kada pasakau, kad myliu savo tėvus, tačiau stengiuosi tai parodyti man priimtinais būdais. Todėl labai džiaugiuosi ištrūkusi iš miesto galėdama pabūti nuo viso streso, pasiguosti ar tiesiog ramiai pasėdėti ant laiptų ir paskaityti knygą, paplepėti su mama ar pasierzinti su tėčiu. Todėl man dažnai būna liūdna, kai vėl tenka grįžti į miestą, bet žinau, kad kai tik vėl bus laisvo laiko, aš grįšiu.
Pasakykit tėvams kaip juos mylit, o jei to garsiai pasakyti nepavyksta, apsikabinkit juos ar padovanokit mėgstamo šokolado plytelę ar kokią kitą smulkmenėlę. Parodykit, kad tėvai jums rūpi, kad ir kaip kartais susipykstat, tai laikina ir ilgainiui pasimiršta, tačiau visa tai skaudina ne tik jus, bet ir tėvus, o geri žodžiai ir darbai atperka visas negatyvias emocijas.
Praėjusį mėnesį ir šį kelis kartus buvau pas tėvus, kurie, palyginti su kai kurių tėvais, gyvena ne per toliausiai. Tai vos mažiau nei 50 kilometrų ir aš jau namie. Pasiilgstu namų. Ne dabartinės gyvenamosios vietos, bet tėvų namų, to jausmo, kad esu pas tuos žmones, kurie manim rūpinosi, rūpinasi ir rūpinsis. Retai kada pasakau, kad myliu savo tėvus, tačiau stengiuosi tai parodyti man priimtinais būdais. Todėl labai džiaugiuosi ištrūkusi iš miesto galėdama pabūti nuo viso streso, pasiguosti ar tiesiog ramiai pasėdėti ant laiptų ir paskaityti knygą, paplepėti su mama ar pasierzinti su tėčiu. Todėl man dažnai būna liūdna, kai vėl tenka grįžti į miestą, bet žinau, kad kai tik vėl bus laisvo laiko, aš grįšiu.Pasakykit tėvams kaip juos mylit, o jei to garsiai pasakyti nepavyksta, apsikabinkit juos ar padovanokit mėgstamo šokolado plytelę ar kokią kitą smulkmenėlę. Parodykit, kad tėvai jums rūpi, kad ir kaip kartais susipykstat, tai laikina ir ilgainiui pasimiršta, tačiau visa tai skaudina ne tik jus, bet ir tėvus, o geri žodžiai ir darbai atperka visas negatyvias emocijas.
Beje, perskaičiau visas tris Maggie Stiefvater knygas "Virpėjimas", "Laukimas", "Dabar ir visados". Tikrai vertos dėmesio knygos apie vilkolakius, meilę, pasiaukojimą, rūpestį, draugystę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą