Vieną kartą prie ežero

Jau kurį laiką su draugu kalbėjomės, kad būtų visai nieko susiruošti prie kokio ežero pailsėti. Ir štai po ilgo derėjimosi, tingėjimo akimirkų ir kitų nenumatytų įvykiu pagaliau ištaikėme laiko praėjusį šeštadienį iškeliauti prie ežero.

Pradėjome pasiruošimo darbus. Kadangi abu nesame žvejai, neturim nei meškerės, nei kabliuko, pasiskolinome darbo priemones iš draugo tėvo, kuris pakankamai rimtai užsiima žvejyba ir tikrai yra tikras ir atsidavęs žvejybos mėgėjas.

Kai jau susirinkome meškeres, bėgome į parduotuves. Kaip iškyla į gamtą be nesveiko maisto, gaiviųjų gėrimų ir šio bei to stipresnio nei limonadas. Apsipirkom, išmėtėm savo sunkiai uždirbamus pinigėlius į balą, nes vis gi tai nėra pats tas maistas, kuris būtų vartojamas kasdien, nukeliavom įsigyti žvejo leidimo dviems paroms. Tai padarėme Maxima parduotuvėje Perlas terminale vos už 2 eurus. Susikrovėme mantą ir pirmyn į kelią ieškoti ežero.

Išvykome prie ežero, prie kurio kažkada prieš keletą metų poilsiavom kartu su draugo tuo metu buvusiu bendradarbiu ir jo sūnumi. Tada man labai patiko, o ir nemažai įvairaus dydžio žuvų čia yra. Pagalvojom, kad aplinka turėtų būti pats tas, nes netoli yra regioninis parkas.

Bet atvykę nemaloniai nustebome. Pirma, man nepatiko tai, kad kelias taip niekuo ir nepasikeitė. Lengvoji mašina, ypač žemesnė ten sunkiai gali pravažiuoti dėl didelių, purvo pilnų, išvažinėtų duobių. Tiems, kurie turi džipus, aukštesnes mašinas gal visai nieko būtų.

Antra, jau prieš kelerius metus aplinka buvo ypač mėgstama poilsiautojų, kurie pailsėję palieka visą užgyventą turtą ne iš gerosios prasmės. Vos įvažiavę prie pirmo sustojimo, kur mūsų mašina dar turėjo šansų pravažiuoti neužklimpus, nusileidome arčiau vandens, o ten mus pasitiko viešasis tualetas. Žmonės akivaizdžiai palikę savo "dovanėles". Buvo baisu statyti kojas, kad neįminti į kokią nors dovanėlę. Toliau net nėjome, apsisukome ir išvažiavome.

Manau šių vaizdų dar ilgai nepamiršiu ir prie to ežero dar ilgai nesiartinsiu...

Pagaliau apsisprendėm, kad reikia pamėginti nuvykti prie arčiau esančio ežerėlio, prie kurio smagu pasivaikščioti. Tai buvo tikrai geras pasirinkimas pabūti gamtoje. Nors kelias iki žvejojimo vietos ir buvo su keliomis duobėmis, bet gamta atpirko viską. Ramu, švaru, gražu. Žodžiu, patiko. Nors nesitikėjom, kad kažką pagausim, bet visgi mums pavyko. Laimikis - 3 nedidelės žuvelės, kurios sėkmingai grįžo namo (tikiuosi).

Tai buvo mano pirma žvejyba, kurioje pati ant kabliuko moviau slieką ir vėliau nuo jo išlaisvinau žuvį. Labai didžiuojuosi savimi, kad įveikiau bent mažų sliekų baimę.