Tess Gerritsen "Sergėtojas"

Tik tik spėjau užversti paskutinį knygos puslapį. Kol kas dar nei vienas T. Gerritsen romanas manęs nenuvylė. Knyga verta filmo. Kadangi apie praėjusią knygą prirašiau daug ir padrikai, tai šįkart pasistengsiu viską papasakoti gerokai trumpiau, bet tai nereiškia, kad knyga nėra verta susidomėjimo, juk tai detektyvas. Pastebėjau, kad apie viskas, na beveik, knygas galvoju tik gerai, bet man iš tiesų patinka skaityti, o skaitau tas knygas, kurios atrodo turėtų būti įdomios ir taip dažniausiai ir būna, na bent jau man. :)

Tai gi apie ką ši knygą? Žinoma, apie paslaptis, mįslingas mirtis. Romanas pradedamas nuotakos akimis. Tai turėjo būti jos laimingiausia diena, Nina Kromjer turėjo ištekėti už žavaus gydytojo, pagaliau įtikti motinai ir nebebūti balta varna šeimoje. Tačiau likus kelioms valandoms iki vestuvių ceremonijos bažnyčioje ji sužino, kad jaunikis taip ir nepasirodys. Svečiai taip ir nepamatys jungtuvių, teks atšaukti visas iškilmes. Nina išlieka labai rami, išprašo seserį, motiną ir nusprendžia namo grįsti savarankiškai, bet atsiminusi, kad su mašina išvyko sesuo. Moterį pasisiūlo pavėžėti kunigas, vos jiems sulipus į automobilį, nuaidi sprogimas. Tik laimingo atsitiktinumo dėka nei Nina, nei kunigas išlieka gyvi. Atvyksta tyrėjai, tarp jų ir detektyvas Semas Navaras. Tarp jų iš karto atsiranda įtampa. Jis nusivylęs meile ir bijo įsivelti į romaną, kad vėl nenusiviltų, o ji - nuotaka, palikta prie altoriaus.

Na čia prasideda visas smagumas. Niną mėgina nužudyti, tiksliau susprogdinti. Sprogmenų gaminimo metodas identiškas murusio nusikaltėlio Spektro braižui. Moteris netiki, kad kas nors galėtų norėti jos mirties. Taip pat svarstoma, kad tai galėtų būti pavydžios moters užsakymas, nes daktaras jau kurį laiką apgaudinėjo Niną su jos pamote, jauna, tik savo kūno priežiūra užsiimančia blondine, ištekėjusią už jos tėvo. Tiesa slypi daug giliau. Nustatoma, kad Spektras gyvas. Atmetama pavydžios meilužės užsakomosios žmogžudystės versija, nes nužudomas Robertas. Semas užsispiria saugoti Niną, nors žino, kaip tai pavojinga jam, jo jausmams. Jis mėgina neleisti sau įsimylėti šios moters. Savo ruožtu Nina bijo jam parodyti tokius pat jausmus, nes Semas visada atrodo toks šaltas, neprieinamas, o ji nenori nusivilti dar kartą.

Galiausiai moteris išsiaiškina, kas nori jos mirties. Tai tas pats sprogdintojas Spektras. Dirbdama slaugytoja skubiosios pagalbos skyriuje kartą jam padėjo, kartu su Robertu jam padėjo, sutvarkė ranką. Jie abu matė Spektrą, tiksliau jo dabartinę išvaizdą. Žudikas privalėjo pasirūpinti, kad jo paslaptis nebūtų atskleista. Atsitiktinės aukos.

Galiausiai Semas ir Nina išsiaiškina, kas be jos, dar yra taikinys. Įvyksta dar vienas sprogimas, nukenčia daug nekaltų žmonių, todėl Nina jiems padeda. Dėl detektyvo ir moters Spektras negauna, ko nori, todėl siekia atsikeršyti. Vienu šūviu nušauti du zuikius. Pagrobia Niną, pririša ją prie sprogmenų taip, kad Semui tektų rinktis, gelbėtis pačiam, ar susisprogdinti kartu su mylimąja. Žinoma, pabaiga tokia, kokia ir turėtų būti, laiminga.

Tai štai tiek trumpai, bet kaip visada padrikai, apie knygą, kurią skaičiau. Gal ji patiks ir jums.

Stephenie Meyer "Sielonešė"

Kas nematė ar neskaitė "Saulėlydžio" sagos? Bent jau aš ir pažiūrėjau ir dar perskaičiau. Ir man patiko viskas. Todėl drąsiai pasiėmiau šios autorės kitą kūrinį. Nors knyga nėra plona, net 684 puslapiai, bet aš ją ryte surijau. Pasakojimas tiesiog užburiančiai įtraukiantis. Tai puikus fantastinis kūrinys.

Pasakojimas pradedamas operacija, į žmogaus kūną įkūnijamu ateiviu, vadinamu siela. Skaitydama šią dalį pagalvojau, kad viskas vyksta blausiai apšviestoje trobelėje ir kaip įmanoma slapčiau, kodėl man iškilo ši asociacija nenumanau, gal taip įsivaizdavau šią procedūrą, kad viskas vyksta susikaupus, o aplinka vaizduojama labai intymiai. Sielos įkūnijamos į gyvus žmones, kuriuos šie iš svetimos planetos atvykę padarai valdo. Sielos siekia taikos, tvarkos, gėrio, tačiau visiškai užgožia žmogų, jis tampa kaip indas, kurį valdo siela, o kūnas tampa sielonešiu. Tačiau pasaulyje dar yra likę keletas grupelių žmonių, maištininkų, kurie nebuvo pagauti.

Pagrindinės istorijos veikėjos pasakojime yra siela, vardu Klajoklė, ir jos sielonešė - Melani Straider. Melani buvo pagauta, mėgindama surasti savo pusseserę. Merginai buvo apie dvidešimt metų, todėl toks sielonešis vertinamas nepatikimai, todėl dažniausiai būna sunaikinamas, tačiau siela Klajoklė pageidavo suaugusio žmogaus kūno ir merginai buvo išgelbėta gyvybė. Po įkūnijimo siela patiria paskutinius žmogaus gyvenimo momentus, po to visiškai užvaldo jo mintis ir žmogiškąja sąmonę išstumia. Kuo ilgiau siela yra žmoguje, tuo labiau nyksta žmogiškoji sąmonė ir lieka tik ateivis. Tačiau suaugusio žmogaus sąmonė, o ypač maištininko yra itin stipri, todėl sielai yra sunku nustelbti žmogų ir visiškai jį užvaldyti. Taip nutiko ir Melani atveju. Klajoklė, nors itin gerbiama siela, aplankiusi ne vieną planetą, neįstengė visiškai užvalgyti sielonešės. Melani pradėjo mintyse kalbėtis su Klajokle. Pradžioje jos buvo priešės, Klajoklė teikdavo visą informaciją apie žmones, apie kuriuos pavyko sužinoti iš Melani atsiminimų. Sielos siekė juos surasti ir  pakeisti, todėl Klajoklei priskirta persekiotoja itin kamantinėjo, kur galėtų slėptis maištininkai. Tačiau Klajoklė iš Melani atsiminimų ir jausmų pradėjo pažinti žmones ir itin karštai norėjo surasti Melani brolį ir jos mylimąjį, kuriuos ji pati įsimylėjo dėl šios keistos simbiozės. Galų gale vieną dieną Klajoklė Melani padedama ryžtasi juos surasti.

Istorija tęsiasi pasakojimu, kaip viename kūne gyvenanti siela ir žmogus ieško joms brangių žmonių. Tačiau vietoj dviejų mylimųjų, jos randa, tiksliau jas randa visas būrys maištininkų. Iš pradžių Klajoklės visi bijo ir nekenčia už tai, ką jos padermė padarė žmonijai, tačiau ilgainiui bėgant santykiai pasikeičia, žmonės priima Klajoklę į savo būrį, pradeda vertinti už jos pastangas jiems padėti. Klajoklė net išmoksta meluoti kitoms sieloms, kas melas iš principo sielų pasaulyje neegzistuoja, tik žmonės supranta kada ji nesako tiesos. Čia Klajoklė sutinka savo sielonešės brolį, kurį pamilsta ir gina kaip savo pačios, o sutiktas Melani mylimasis kelia tikrą audrą jos pasaulyje. Džaredas, karštai mylintis Melani, trokšta ją susigrąžinti net ir skaudindamas Klajoklę. Pasakojime užsimezga nauji santykiai tarp sielos ir žmogaus, kito maištininko. Istorijos pabaigoje siela atskleidžia pačią didžiausią paslaptį, kurios atskleidimas tolygus savo padermės išdavystei. Klajoklė parodo kaip atskirti sielą nuo sielonešio, tačiau paprašo nežudyti sielų, o jas išsiųsti į kitas planetas, taip pat paprašo ją nužudyti, nes ji per daug pamilusi visus čia esančius žmones, radusi draugų, tačiau negalinti pasilikti Melani kūne, taip būtų neteisinga nei jos pačios, nei Melani atžvilgiu. Bet viskas įvyksta ne taip kaip ji planavo.

Manau tai graži istorija, o pabaiga...na pabaiga man kaip ir visos "ilgai ir laimingai" pabaigos labai patiko. gal patiks ir Jums. Malonaus kaitymo.

David Morrell "Mirusiųjų inspektorius"

Tai dar viena ne taip jau ir seniai perskaityta knyga. Ją perskaičiau, kol laukiau Naujųjų metų. Man labai patiko knygos viršelis. Ta senoviška nuotrauka ir patraukė akį. O tai, ką perskaičiau taip pat nenuvylė. Ir vėl detektyvinė istorija.

Veiksmas vyksta XIX a. Londone, karalienės Viktorijos valdymo laikais. Įžangoje pasakojama apie Tomą de Kvinsį, talentingą tų laikų rašytoją ir jo gėdingą priklausomybę nuo opijaus tinktūros. Tais laikais opijaus tinktūra buvo laikoma nuskausminamaisiais vaistais, o ne narkotine medžiaga, todėl opijaus vartojimas siekiant svaigintis nebuvo suprantamas ir toleruojamas. Iš pradžių pamaniau, kad įžanga  nebus susijusi su pačiu romanu, bet klydau. Pasirodo Tomas de Kvinsis ir jo dukra Emilė yra pagrindiniai knygos herojai.

Romanas pradedamas šiurpia žmogžudyste bažnyčioje. Kilminga dama, netikėtai pasirodžiusi pamaldose sukėlė sumaištį, kol pagaliau buvo nuvesta prie jos šeimai priklausančių klauptų. Bažnyčioje dar didesnio susidomėjimo sulaukia neseniai iš Krymo karo grįžęs didvyris pulkininkas Traskas. Vos nurimus sąmyšiui ir prasidėjus apeigoms viską nutraukia kunigas, kuris ir pamatė kraupų vaizdą, pirmosios romane nužudytos aukos kūną. 

Visame romane pamažu auginama įtampa, pasakojimas vis painėja. Skaitytojas įtraukiamas į įvykių sūkurį, kartu su de Kvinsiu ir jo dukra lipančiu žudikui ant kulnų. Beskaitydama vis spėliojau, kas galėtų būti tuo maniaku, kuris žudė ne atsitiktinius asmenis, o labai tikslingai. Tai buvo kerštas, o žmogžudysčių vietose buvo paliekama tam tikrų užuominų. Pirmoji nužudyta moteris bažnyčioje turėjo raštelį, kuriame buvo užrašytas žmogaus, bandžiusio pasikėsinti į karalienę Viktoriją, vardas ir pavardė, o nuvykus į moters namus, buvo rasta išžudyta visa namuose buvusi šeima su tarnais. Ten taip pat buvo paliktas kitas raštelis su užrašu "Jaunoji Anglija". Detektyvai iš Skotland Jardo kartu su rašytoju stengėsi įminti paslaptį, kodėl kas nors galėjo norėti nužudyti visą šeimą ir palikti tokius keistus raštelius. 

Pasakojime vis įsiterpdavo žudiko pasakojimo dalis. Lyg paaiškinimas, kodėl žmogus griebėsi tokių šiurpių nusikaltimų, kodėl kerštas turėjo baigtis žmogžudystėmis, siekiant nužudyti pačią karalienę. Atsiskleidus žudiko tapatybei tikrai nustebau, nesitikėjau, kad tai galėjo būti būtent tas knygos veikėjas. O pabaigoje rašytojas de Kvinsis išsiaiškino ir dar vieną istoriją, kuri netikslingai ir galėjo pastūmėti po tiek metų prasidėjusias žmogžudystes.

Na ir painiai prirašiau, bet nesinori atskleisti visų detalių, nes jei tai padaryčiau, nebebūtų įdomu patiems išsiaiškinti, kas yra kas. Malonaus skaitymo.

Piteris Boksalis "1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą"

Su Naujaisiais metais visus! Tai pirmas mano įrašas šiais metais. Galiu pasidžiaugti, kad ne paskutinis. Pagaliau perskaičiau keletą knygų, su kuriomis norėsiu pasidalinti. Ar jau suplanavote šių metų siekius? Aš taip, vieną iš jų kaip tik ir pradėjau įgyvendinti. Tikiuosi, kad ir Jūsų bus pasiekiami ir metų pabaigoje bus kuo pasididžiuoti.

Pagaliau įveikiau šią nepaprastai sunkią, bent jau man, knygą. Tikrai sunkiai skaitoma knyga, nes praturėjau ją tikriausiai daugiau nei 3 mėnesius. Pirma, ši knygą ne romanas, o kaip gidas ar vadovas, ką kiekvienas turėtume perskaityti per savo gyvenimą. O tai turėtų būti nei daug nei mažai, vos 1001 knyga. Apie kiekvieną knygą yra trumpas aprašymas, kuris padeda suprasti daugiau apie autorių, jo kūrinį ar kūrybą. Vien dėl šios priežasties ji man labai lėtai ir skaitėsi, tačiau manau, kad šiaip knyga nėra bloga. Tai iš tikro puikus gidas apie vertas dėmesio knygas. Visgi, daug knygų nėra išversta į lietuvių kalbą, kita vertus, dabar retas kuris skaito knygas. Kodėl mano dėmesį patraukė ši nepaprasta knygą? Tai buvo lyg iššūkis, kurį norėjau įveikti. Ir man pavyko!

Benaršydama interneto platybėse radau keletą blog`ų, kuriuose taip pat buvo apžvelgta knyga, o viename jų net buvo pateiktas visas 1001 rekomenduojamos knygos sąrašas. Tai tikrai didžiulis darbas. Bet čia aš jo tikrai nekopijuosiu, kas norės, manau susiras jį pats.

Taigi, knyga suskirstyta į keturias dalis: iki XIX amžiaus, XIX amžius ir XX amžius ir XXI amžius. Kiekviename skyriuje autorių surinkti ir pateikti geriausi tame amžiuje išleisti kūriniai. Kiekviena knyga pateikta pagal leidimo metus, šalia nurodomas autorius, jo gimimo-mirties data, kur išleista knyga, kur išleistas pirmasis jos leidimas. Prie kai kurių knygų aprašymų, šalia autoriaus nurodoma jo tikrasis vardas ar gauta nominacija. Tada prasideda pats tekstas, kuriame trumpai išdėstoma apie autorių ir knygą. Tačiau tai nėra galinis knygos aprašymas, kuriame stengiamasi kuo patraukliau pateikti knygą, kad būsimasis skaitytojas ją paimtų, tai pačių „1001 knygos“ autorių apžvalga. Gal tik man taip pasirodė, tačiau knyga nėra lengvai skaitoma, tačiau tikrai vertinga. Manau, tai puikus būdas, padėsiantis apsispręsti kokią literatūrą verta skaityti, nes dauguma knygų yra tikra klasika. Bet kaip ir minėjau, nemažai kūrinių nėra išversta į lietuvių kalbą.

Tiems, kurie visgi nenorės net paimti šio gido į savo rankas, galiu nuraminti, kad bent vieną kitą kūrinį iš 1001 knygų sąrašo tikrai esate perskaitę. Kai kurios knygos patenka į privalomųjų perskaityti knygų mokyklinius sąrašus. Aš taip pat suradau keletą mano jau perskaitytų knygų. Ar šiuo sąrašu vadovausiuosi rinkdamasi knygas? Nemanau, man patinka populiarioji literatūra, tačiau žinau, kad jei kada į mano rankas paklius keletas tokių knygų, žinosiu, kad laikas, praleistas jas skaitant, nenueis veltui.

Gero skaitymo!