Per tą laiką, kol aprašiau dvi knygas, perskaičiau dar vieną įdomią istoriją, o šiuo metu skaitau K. Sabaliauskaitės ketvirtą "Silvą rerum" dalį... Kurį laiką buvau apleidusi viską, tame tarpe ir savo siekius, todėl vėl stengiuosi įjungti pavarą ir užtikrintai riedėti į priekį. Kaip man seksis? Pažiūrėsim :)
O dabar apie knygą. Man ją rekomendavo paskaityti kolegė. Labai džiaugiuosi, kad pasiėmiau šį romaną nieko nedelsdama, nes mano norimų perskaityti knygų sąrašas atrodo ne mažėjo, o tik ilgėja. Tai romanas, kuriame pasakojama apie Ambergeito grafystėje įsikūrusią pamišėlių prieglaudą ir joje įsidarbinusią jaunutę slaugę mokinę.
Pasakojimas pradedamas 2006-aisiais. Sara rašo knyga Ambergeito pamišėlių namų istoriją, stengiasi surinkti kuo daugiau faktų, todėl vis užklysta į jau daugelį metų aplaistą tvirtovę. Moteris tyrinėja aplinką, palatas, stengiasi įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis tuo laikmečiu gyvenę žmonės, įstaigos darbuotojai, pacientai. Jai padeda ir tame pastate prisiglaudęs benamis. Sara prisipažįsta, kad pradėti rašyti knygą apie Ambergeito pamišėlių prieglaudą ją paskatino ir tas faktas, kad kažkada ten dirbo jos tėvas, kuris buvo vienas iš gydytojų personalo. Per vieną iš savo išvykų Sara netikėtai randa kambarį, prigrūsta lagaminų. Moteris, kartu su benamiu vaikinuku, pradeda tyrinėti lagaminų turinį. Pasirodo, tai pacientų, kurie buvo gydyti įstaigoje prieš bene 50 metų, asmeniniai daiktai, prisiminimai žmonių, kurių jau tikriausiai nebėra gyvųjų tarpe.
Staiga istorija perkeliama į 1956-uosius. Čia jau pradedamas Elenos Krosbi gyvenimo pasakojimas. Vieną dieną Elenos mama merginai paduoda laikraštį su apibrauktu skelbimu, kuriame skelbiama, kad Ambergeito pamišėlių prieglaudoje ieškomi slaugos darbuotojai. Nors tai ir nėra ta vieta, kurioje Elena norėtų dirbti, bet tai pradžia senos svajonės įgyvendinimo link. Baigusi mokymus Elena prisistato dirbti į Ambergeitą, ten ji paskiriama dirbti su ilgalaikiais pacientais. Mergina, atjausdama ir norėdama padėti ligoniams, patiria visokių nesusipratimų, tačiau ilgainiui bėgant susigyvena ir "pagauna" ligoninės ritmą. Kol vieną dieną slaugė mokinė vėl perkeliama, kur jai tenka susidurti su pacientais, kuriems dar galima padėti, kurie į įstaiga pateko neseniai. Kaip tik jos pamainos metu atvežama jauna mergina, Elenos amžiaus. Slaugė jaučiasi jai artima, gal todėl, kad jos panašaus amžiaus, abi prieglaudoje naujokės.
Istorija pasakoja apie Eleną, jos darbą ir apie pacientę Eimę (jei neklystų dėl vardo), kuriai taikomos nauji, anksčiau dar netaikyti psichikos ligonių gydymo metodai. Daktaras, kuris gydo Eimę, stengiasi padėti jaunutei merginai, tačiau pats įkliūna į merginos jam paspęstus spąstus. Skaitydama maniau, kad Eimė stengėsi suvilioti daktarą ir taip ištrūkti į laisvę, tačiau ji taip pat pamilstą vyriškį. Deja, jų likimas pasisuka skirtingais keliais. Pasakojimo pabaiga man buvo maloniai netikėta, bet ir šiek tiek nuspėjama. Tikrai verta paskaityti, nes aš su šia knyga laiką praleidau labai maloniai.
Istorija pasakoja apie Eleną, jos darbą ir apie pacientę Eimę (jei neklystų dėl vardo), kuriai taikomos nauji, anksčiau dar netaikyti psichikos ligonių gydymo metodai. Daktaras, kuris gydo Eimę, stengiasi padėti jaunutei merginai, tačiau pats įkliūna į merginos jam paspęstus spąstus. Skaitydama maniau, kad Eimė stengėsi suvilioti daktarą ir taip ištrūkti į laisvę, tačiau ji taip pat pamilstą vyriškį. Deja, jų likimas pasisuka skirtingais keliais. Pasakojimo pabaiga man buvo maloniai netikėta, bet ir šiek tiek nuspėjama. Tikrai verta paskaityti, nes aš su šia knyga laiką praleidau labai maloniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą