Na štai ir vėl knyga. Šį kartą antra mano skaityta A. Marininos knyga buvo "Mirtis kaip menas. Kaukės". Tikėjausi, kad su šia knyga man seksis geriau ir labiau suprasiu autorės stilių. Na ir šį kartą tikrai buvo geriau, tačiau vistiek man tai tolima, nesu aš sovietinis vaikas ir man daug sunkiau suprasti tokį rašymo stilių, tą pačią rusišką kultūrą, bet pati istorija visai nieko.Šioje knygoje narpliojama "Naujosios Maskvos" teatro režisieriaus ir meno vadovo užpuolimo byla. Vieną naktį vyriškiui grįžtant iš susibūrimo, kažkas jam gerokai trinkteli per galvą ir menininkas atsiduria reanimacijoje. Milicijoje pradedamas tyrimas, tačiau tyrėjui labai nepatinka teatras ir jo aplinka, todėl nukentėjusio žmonos broliui pasiūlo pasisamdyti privatų detektyvą, kuris padėtu greičiau rasti nusikaltėlį, nei tai būtų padaryti teisėsaugos pareigūnų. Na įdomiai, kad milicininkas, nenorėdamas dirbti su teatro darbuotojais, siūlo samdytis detektyvus. Tai va, tas žmonos brolis ir nusisamdo Anastasiją Kamenskają. Seklė, kartu su jaunu, dar nelabai patyrusiu milicininku, pradeda tyrimą. Tyrimo metu jie kalbina įvairius teatro darbuotojus ir renka medžiagą, kas iš teatro žmonių, galėjo norėti pakenkti meno vadovui. Čia jie aiškinasi, klausosi apkalbų ir ieško galimo įtariamojo, tačiau nelabai nutuokia, kas jis galėtų būti. Taip ir baigiasi visa knyga, o nusikaltėlio taip ir nenustato. Taip pat neaišku, ar teatro vadovas atsigavo po nelaimės.
Knyga man nepasirodė labai įdomi, bet šį kartą skaitėsi lengviau. Bet... aš vis dar nelabai suprantu šios rašytojos stiliaus, man ji svetima. Šis detektyvas nepasirodė itin "detektyviškas", ne taip, kaip skandinavų ar kitų tautų rašytojų, kuriuos teko skaityti, nėra įtampos, nesinori net spėlioti, kas žudikas, nusikaltėlis, ar kokia bus tolimesnė įvykių seka. Na, bet tikriausiai nusikaltėlis gali būti atskleistas kitoje knygos dalyje, nes ši pirmoji.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą