Gillian Flynn “Aštrūs pjūviai“

Tai antra šios autorės perskaityta knyga, kurią skaičiau. Ir turiu pripažinti, kad man ji padarė malonų įspūdį. Kaip rašo knygos aprašyme, tai psichologinis trileris. Tai istorija apie laikraščio korespondentės Kamilės Priker šeimą. Laikraščio, kuriame dirba Kamilė, vyr. redaktorius ne tik darbdavys, bet ir geras draugas, globojantis Kamilę, pasiunčia ją į gimtąjį miestą parengti straipsnį apie ten neseniai nužudytą paauglę ir dar vienos mergaitės dingimą. Gimtajame Vind Gapo mieste Kamilė aplanko motiną su patėviu ir jaunėle seserimi. Stengdamasi sužinoti kuo daugiau apie įvykusias nelaimes reporterė bando apklausti vietos pareigūnus. Nors vietiniai pareigūnai ir iš kito miesto atvykęs tyrėjas mano, kad ši žmogžudystė padaryta atėjūno, Kamilė nujaučia, kad viskas slypi kur kas giliau. Moteris atlieka savo tyrimą, apklausinėja senus pažįstamus, dalyvauja antros paauglės paieškose. Įvykiams įsibėgėjus Kamilė vis labiau įsipainioja į savo šeimos intrigas.

Knygoje narpliojama sudėtinga šeimos gyvenimo istorija. Moteris dar vaikystėje neteko sesers, motina išteka už kito vyro. Kamilė su patėviu niekada neturėjo artimų santykių, o mama vaikais rūpinosi daugiausiai tada, kai jie sirgdavo. Grįžus į gimtąjį miestelį Kamilei teko atnaujinti santykius su jauniausia seserimi. Per visą gimtinėje praleistą laiką reporterė išsiaiškino skaudžiausias šeimos paslaptis ir atskleidė žudiką.

Puiki, intriguojanti knyga, kurią skaičiau neatsitraukdama. Nors šiuo metu turiu prisirinkus nemenką šūsnį knygų, jau laukiu nesulaukiu, kada vėl pasiimsiu šios autorės knygą. Puiki proto mankšta.

Tess Gerritsen „Išlikusieji“

Tai dar viena knyga, kurią skaičiau dar gruodžio mėnesį. Ši knyga man labai patiko, tuo labiau tai dar ir detektyvas.

Knygoje narpliojamas painus ir kraupus nusikaltimas. Pasakojimas pradedamas apie jaunuolį, kuris antrą kartą išgyveno žudynes. Pirmą kartą dar būdamas vaikas Tedis Klokas neteko visos savo šeimos. Gyvendamas pas globėjus ir apsipratęs su nauja šeima jau paauglys vėl atsiduria prie mirties slenksčio ir tik laimingo atsitiktinumo dėka lieka gyvas, bet vienas. Perspektyvi ir savo darbą išmananti detektyvė gauna užduotį pasirūpinti paaugliu. Ji berniuką nuveža į specialią mokyklą, skirtą panašias traumas patyrusiems vaikams. Visi mokyklos mokiniai yra netekę artimo žmogaus ir, kaip ir Tedis, visos šeimos. Mokykla yra saugoma, įkurta atokiame miške ir labai paslaptinga. Paaiškėja, kad dalis vaikų sieja bendra praeitis, dėl kurios ir įvyko šios kraupios žmogžudystės.

Detektyvų mėgėjams ši knyga turėtų patikti. Autorė iki pat pabaigos išlaiko intrigą ir tik perskaičius knygą galima sužinoti tiesą. Mane ši knyga nepaprastai sužavėjo ir tikrai žinau, kad perskaitysiu dar ne vieną šios autorės knygą.

Ramson Riggs „Ypatingų vaikų namai“, „Kiaurymių miestas“

Tai ne pirmos mano pasiskolintos knygos iš bibliotekos vaikų skyriaus. Kas patraukė mano akį, jau nebepamenu. Tikriausiai kaip naujienas, kažkada pamačiau „Knygų klube“. Nuėjau, pasiėmiau, perskaičiau. Knygose gausu senovinių nuotraukų. Anot autoriaus, visos nuotraukos autentiškos. Tikrai buvo smagu pažiūrėti, kaip prieš keletą dešimtmečių buvo užfiksuoti skraidantys, nematomi ar turintys neįtikėtiną jėgą vaikai. Taip šios knygos apie vaikus ir jų nuotykius su pamėklėmis, baidyklėmis, kurios medžioja nepaprastų galių turinčius vaikus. Prisipažinsiu, nors knygos labiau vaikiškos, jos skaitėsi sunkiai, „nesusivalgė“ taip, kaip tikėjausi. Bet pradėto darbo nepamečiau ir įveikiau.

Pirmoji knyga pradedama apie jaunuolį, kuris turėjo nepaprastą senelį, vaikystėje jam sekusi baisias istorijas apie pabaisas, stebuklingus, ypatingus vaikus ir tobulą mokyklą. Tai vyko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Vieną dieną vaikino senelis buvo užpultas baidyklės, kuri persekioja nepaprastų galių turinčius vaikus. Visą tai matė ir šio anūkas Džeikobas. Po ilgų psichoterapijos seansų, jaunuolis nusprendė pamėginti susirasti istorijose minimą mokyklą, todėl su tėvu leidosi į kelionę, į vieną iš Didžiosios Britanijos salų. Ten Džeikobas sutiko keistų vaikų, kuriuos pasekęs pateko į laiko kilpą. Vėliau paaiškėjo, kad šioji laiko kilpa priklauso senelio pasakotai mokyklos direktoriai ir vaikams. Čia jaunuolis sutinka visus pasakojimuose minėtus vaikus ir su jais susidraugauja. Taip pat įsimyli vieną mokyklos mergaitę, kuri kažkada mylėjo ir jo senelį. Kadangi vaikai gyvena laiko kilpoje, jie nesensta. Čia jie patiria įvairių nuotykių, kol mokyklos neužpuola pamėklės ir dar baisesni padarai – kiaurymės. Antroje knygoje pasakojama, apie tai, kaip vaikai mėgina išgelbėti pagrobtąją mokyklos mokytoją. Būrelis patiria daug nuotykių, susipažįsta su kitais ypatingais žmonėmis, vaikais ir gyvūnais. Galiausiai jie atgauna savo mokytoją.

Manau, tai tikrai nebloga knyga vaizduotei lavinti. Tuo labiau, kad knygose yra tikrai nepakartojamų nuotraukų.

P.S. ši knyga tikrai skirta vaikų skyriui, manau ji labiau tiktų tokio amžiaus vaikams, kurie dar neskaito „Beveik suaugę“ knygų serijos.

Kristina Sabaliauskaitė “Silva rerum” II ir III dalys.

Na štai pagaliau perskaičiau paskutinę „Silva rerum“ trilogijos dalį. Bet pradėsiu nuo pradžių, t. y. nuo antros trilogijos dalies, kurios dar neaprašiau.

Pradėjusi skaityti „Silva rerum II“ ilgokai nesusigaudžiau apie kuriuos šeimos narius rašoma. Kadangi istorijos pradžioje nebuvo paminėtos nei datos, nei kitos detalės, iš pradžių pamaniau, kad istorija tęsiama apie Norvaišų dvynukus, tik jau suaugusius. Tačiau taip nėra. Pasakojimas perkeliamas keliasdešimt metų į priekį. Antroje dalyje pasakojama apie jau suaugusį Kazimiero Norvaišos sūnų Joną Izidorių, jo šeimą. Taip pat knygoje skaitytojas ras ir Uršulės Norvaišaitės istorijos tęsinį. Pasiutusi, iš vienuolyno išvogta Norvaišaitė ištekėjo už Jono Kirdėjaus Bironto. Pasakojama apie jų audringą meilę ir tai, kad susilaukė trejų sūnų. Tačiau jų likimas nebuvo palankus ir Birontų giminės tesėjų gyvų neliko. Paskutinysis gyvas sūnus, sirgęs sifiliu, mirė krašte siaučiant marui. Kadangi Birontai turėjo nunykti sulig Uršule, jau būdama solidaus amžiaus moteriškė pasišovė savo turtą užrašyti brolio vaikui, su sąlyga, kuri paaiškės tik trečioje knygos dalyje. Susikrovusi savo kelioninius daiktus ponia iškeliavo pasitikti savo likimo (ir mirties) į tėvoniją – Milkantus.

Tuo tarpu daugiausia dėmesio skiriama Norvaišų šeimai, ypač jaunajai poniai Onai Kotrynai ir jos dukrai Teofilei. Grįžusios į vyro tėvoniją ten jaunosios damos patiria įvairių nuotykių. Tačiau daugiau nepasakosiu, o rekomenduosiu perskaityti knygas. Man tiek patiko visa trilogija.

Trečioje dalyje pasakojama apie Jono Izidoriaus Norvaišos vyriausiąjį sūnų Petrą Antaną, jo šeimą, ryšius su Radvilomis, meilės nuotykius. Čia paaiškėja ir kokia sąlygą pareikalavo teta Uršulė, norint paveldėti jos turtus. Sūnėnas turėjo susilaukti net penkių vyriškosios lyties vaikų, kurie užtikrintų Norvaišų giminės pratęsimą, kas nepavyko jai su Birontų gimine. Nors šeimoje Petras Antanas turėjo vyresniąją seserį Teofilę ir dar keturis jaunesnius brolius, visas veiksmas sukasi apie vyriausiąjį. Pasakojama apie jo sukurtą šeimą, nenusisekusius santykius su žmona, meilės jai nejautimą, ir moterį, kuri nors ir apgavo, privertė pažinti meilę. Knygoje rašoma apie to meto politiką, seimelių ir seimų intrigas, siekius nuversti Radvilas ir į visą tai įpainiotus žydus, kurie tuo metu buvo kaltinami dėl įvairių negandų ir nelaimių. Galiausiai viskas baigiasi laimingai, o knyga baigiama jau pasenusio Petro Antano Norvaišos pamąstymais mirties patale.

Mano vertinimas, verta dėmesio knyga. Perskaičiusi tikrai nesigailėjau, tai įdomi, pilna jausmų giminės istorija.