Gabija Kristė "Purpuriniai Veneros labirintai"

Šią knygą perskaičiau jau senokai, bet taip ir nesumasčiau nuo ko pradėti aprašinėti. Tai viena iš nedaugelio mano skaitytų lietuvių autorių knygų per pastaruosius keletą metų. Nesakau, kad lietuviai nemoka rašyti, ar jų knygos neįdomios. Tiesiog dažniausiai į mano rankas papuola užsienio rašytojų knygos.

Renkantis knygą mane labiausiai suintrigavo tamsus viršelis, kurio viduryje pavaizduota vyšnia. Taip pat akį patraukė skambus knygos pavadinimas, o galutinį tašką padėjo tai, kad knyga yra „lietuviška sensacija, paremta tikrais faktais“. Kodėl gi ne, pagalvojau.

Vos pradėjusi skaityti, mane apėmė keistas jausmas. Nesupratau, ar knyga man patinka. Visgi nutariau ją perskaityti iki galo. O perskaičiusi galiu pasakyti – nepatiko. Kodėl? Pirmiausia nepatiko tai, kad knygoje nėra aiškios laiko nuojautos. Buvo labai painu sekti įvykių kaitą, kai nėra apibrėžta kur naktis, o kur diena, ar vykstantis veiksmas vyksta dabar, ar jau jis buvo ir kada buvo. Kaip supratau, viskas truko metus, bet negali būti tikras.

Šią knygą tikrai galėčiau pavadinti sensaciją. Bet ne gerąja prasme. Tai labiau priminė pasaką, bet ne tikrovę. Fantastika. Dalis veiksmo vyksta Kaune, dalis už Kauno esančioje girioje, kurioje vyksta mistinės apeigos ant akmens – altoriaus, kuris (!) savaime įkaista ir sugeba uždegti mirusio žmogaus kūną. Ir tai vadinama tikrais aktais paremta istorija. Kaunas, Kauno gatvės, vietovių pavadinimai dar dar, bet visa kita? Labai abejočiau.

Tiems, kurie perka – tai tikrai nevertinga investicija. Skolinantis iš bibliotekos pirmiausia pagalvočiau, ar man nebus gaila laiko, sugaišto skaitant šią knygą. Čia puikiai tinka posakis apie tai, kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio. Tai nėra garsioji „50 pilkų atspalvių“, todėl erotikos čia nerasite daugiau nei kelis sakinius.