Gabija Kristė "Purpuriniai Veneros labirintai"

Šią knygą perskaičiau jau senokai, bet taip ir nesumasčiau nuo ko pradėti aprašinėti. Tai viena iš nedaugelio mano skaitytų lietuvių autorių knygų per pastaruosius keletą metų. Nesakau, kad lietuviai nemoka rašyti, ar jų knygos neįdomios. Tiesiog dažniausiai į mano rankas papuola užsienio rašytojų knygos.

Renkantis knygą mane labiausiai suintrigavo tamsus viršelis, kurio viduryje pavaizduota vyšnia. Taip pat akį patraukė skambus knygos pavadinimas, o galutinį tašką padėjo tai, kad knyga yra „lietuviška sensacija, paremta tikrais faktais“. Kodėl gi ne, pagalvojau.

Vos pradėjusi skaityti, mane apėmė keistas jausmas. Nesupratau, ar knyga man patinka. Visgi nutariau ją perskaityti iki galo. O perskaičiusi galiu pasakyti – nepatiko. Kodėl? Pirmiausia nepatiko tai, kad knygoje nėra aiškios laiko nuojautos. Buvo labai painu sekti įvykių kaitą, kai nėra apibrėžta kur naktis, o kur diena, ar vykstantis veiksmas vyksta dabar, ar jau jis buvo ir kada buvo. Kaip supratau, viskas truko metus, bet negali būti tikras.

Šią knygą tikrai galėčiau pavadinti sensaciją. Bet ne gerąja prasme. Tai labiau priminė pasaką, bet ne tikrovę. Fantastika. Dalis veiksmo vyksta Kaune, dalis už Kauno esančioje girioje, kurioje vyksta mistinės apeigos ant akmens – altoriaus, kuris (!) savaime įkaista ir sugeba uždegti mirusio žmogaus kūną. Ir tai vadinama tikrais aktais paremta istorija. Kaunas, Kauno gatvės, vietovių pavadinimai dar dar, bet visa kita? Labai abejočiau.

Tiems, kurie perka – tai tikrai nevertinga investicija. Skolinantis iš bibliotekos pirmiausia pagalvočiau, ar man nebus gaila laiko, sugaišto skaitant šią knygą. Čia puikiai tinka posakis apie tai, kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio. Tai nėra garsioji „50 pilkų atspalvių“, todėl erotikos čia nerasite daugiau nei kelis sakinius.

"Siaurukas", Puntukas ir Medžių lajų takas.

Šį šeštadienį kartu su tėvais, tėvų kaimynais ir pastarųjų giminaičiais vykome į išvyką.

Kelionę, jei ją galima taip pavadinti, organizavo tėvų kaimynai, su kuriais šie palaiko draugiškus santykius. Buvo užsakytas 15 vietų autobusėlis ir iš namų apie puse 9 val. ryte pajudėjome link pirmojo kelionės etapo. Keliavome į Anykščius pasivažinėti siaurojo geležinkelio traukinuku. Diena pasitaikė ne iš šilčiausių, todėl visą kelionę iki pat stoties šalau.

Atvykus į vietą kilo sumaištis, niekas, t. y. organizatoriai, nepasidomėjo, ar bus kokia programa (užsakomuosiuose reisuose būna visokių pramogų, kaip traukinio apiplėšimas) ir kur įsigyti traukinio bilietus. Pagaliau radę bilietų kasą ir susimokėję laukėme išvykos. Bet čia kelionės nesusipratimai nesibaigė. Kadangi atvykome gerokai anksčiau, teko šalti lauke ir laukti, kol traukinys pagaliau bus užvestas ir paruoštas kelionei. Kai jau visus suleido į vidų dar teko gerokai palaukti. Buvome informuoti, kad traukinys sušalo (!), todėl teks palaukti dar.

Buvome informuoti, kad iš Anykščių traukiniu vyksime į Rubikius, kelionė truks apie 50 min., nuvažiuosime apie 14 km. Tai tikrai nebuvo labai maloni kelionė, nes traukinyje buvo be proto šalta. Atvykus į Rubikius buvome informuoti, kada traukinys grįš į Anykščius. Apie pusantros valandos praleidome netoliese esančioje kavinėje, kurioje niekas nepasivargino užsakyti karšto maisto ar vietų, o užsisakyti maisto taip ir nepavyko. Tiesa, karštas vynas padėjo truputi susišildyti. Tai buvo paprastas pasivažinėjimas traukiniu.

Grįžę į Anykščius su autobusiukų toliau keliavome prie Puntuko ir Medžių lajų tako. Tik įvažiavus į parką mus pasitiko mašinų spūstis. Šalikelėse nebuvo vietos, kur pasistatyti mašinos, o žmonės ėjo kelis kilometrus paspoksoti į Puntuką ir apžiūrėti medžių lajų. 

Kadangi nesu buvusi prie šio akmens, man tikrai buvo įdomu jį pamatyti. Iš Medžių lajų tako taip pat tikėjausi daug įspūdžių, nes prie jo žmonių buvo prisirinkę tiek, kad net didžiausi išpardavimai per Akropolio „Jamam“ nesulaukia tiek klientų. Tačiau buvau labai nusivylusi. Prie tako įėjimo buvo informuota, kad jis yra nemokamas, bet buvo siūloma paremti taką 1 euru. Siūlymas buvo toks „įtaigus“, kad be jo nebūtume įėję. Visas tako ilgis, anot Anykščių parko tinklapio, 300 m, o aukštis – 21 m ties medžių lajomis, bokštas – 35 m aukščio. Pripažinsiu, dėl žmonių gausos viskas tikrai labai siūbavo ir nebuvo labai jauku, bet didelio susižavėjimo nepadarė.

Galiausiai iš šios kelionės parsivežiau daugiausia neigiamų emocijų, labai sušalau ir finansiškai tai buvo brangu.

P. S. važiuojant traukiniu iš galinės stotelės į Anykščius mačiau lūšį.

Išlaidos: Užsakytas autobusiukas asmeniui kainavo 10 eur., traukinio bilietas – 7 eur., o parkę teko „paremti“ taką už 1 eurą. Tiek kainavo pati kelionė, be įsidėto maisto ir kitų išlaidų. Viso: 18 eurų. Vertinimas: Nepatiko.