Cilla Börjind ir Rolf Börjind „Potvynis“

Šią knygą perskaičiau dar spalį, todėl tikrai apgailestauju, kad rašau tik dabar.

Knyga į mano rankas pateko rekomendavus bibliotekininkei. Ji paminėjo, kad šiuo metu ji yra labai norima, o atsiliepimai tik geri. Nesigailėjau. Manau tai puikus norvegų rašytojų darbas.

Knyga pradedama 1987 metais įvykdyta nėščios moters itin žiauria žmogžudyste. Veiksmas aprašomas trumpai, o žudikas taip ir nebuvo rastas. Po 20 metų policijos akademijoje studijuoja jauna būsima žmogžudysčių tyrėja Olivija Rioning, kurios tėvas dalyvavo jau minėtos bylos tyrime. Mergina gauna vasaros užduotį – išnagrinėti pasirinktą seną bylą naudojant šiuolaikiškas tyrimų priemones ir išsiaiškinti, kaip buvo tiriama anksčiau ir dabar turint modernią aparatūrą.

Knygoje aprašoma skirtingos socialinės padėties žmonių gyvenimai, nuo jaunos policijos studentės iki verslo magnatų, nuo aukštas pareigas užimančių policijos pareigūnų iki benamių valkatėlių. Knyga įtraukianti ir ramiai perskaityti man jos nepavyko. Kiekvienas aprašytas žmogus savaip jaudino. Veikėjai aprašyti labai tikroviškai, kiekvienas su savo charakteriu, savo „demonais“.

Kadangi viršelyje užrašyta, jog tai pirma knyga, drįstu pasvajoti, kad bus ir antra.

Manau ši knyga būtų įdomi ir nelabai mėgstantiems detektyvinių romanų, rekomenduoju perskaityti.

Gabija Kristė "Purpuriniai Veneros labirintai"

Šią knygą perskaičiau jau senokai, bet taip ir nesumasčiau nuo ko pradėti aprašinėti. Tai viena iš nedaugelio mano skaitytų lietuvių autorių knygų per pastaruosius keletą metų. Nesakau, kad lietuviai nemoka rašyti, ar jų knygos neįdomios. Tiesiog dažniausiai į mano rankas papuola užsienio rašytojų knygos.

Renkantis knygą mane labiausiai suintrigavo tamsus viršelis, kurio viduryje pavaizduota vyšnia. Taip pat akį patraukė skambus knygos pavadinimas, o galutinį tašką padėjo tai, kad knyga yra „lietuviška sensacija, paremta tikrais faktais“. Kodėl gi ne, pagalvojau.

Vos pradėjusi skaityti, mane apėmė keistas jausmas. Nesupratau, ar knyga man patinka. Visgi nutariau ją perskaityti iki galo. O perskaičiusi galiu pasakyti – nepatiko. Kodėl? Pirmiausia nepatiko tai, kad knygoje nėra aiškios laiko nuojautos. Buvo labai painu sekti įvykių kaitą, kai nėra apibrėžta kur naktis, o kur diena, ar vykstantis veiksmas vyksta dabar, ar jau jis buvo ir kada buvo. Kaip supratau, viskas truko metus, bet negali būti tikras.

Šią knygą tikrai galėčiau pavadinti sensaciją. Bet ne gerąja prasme. Tai labiau priminė pasaką, bet ne tikrovę. Fantastika. Dalis veiksmo vyksta Kaune, dalis už Kauno esančioje girioje, kurioje vyksta mistinės apeigos ant akmens – altoriaus, kuris (!) savaime įkaista ir sugeba uždegti mirusio žmogaus kūną. Ir tai vadinama tikrais aktais paremta istorija. Kaunas, Kauno gatvės, vietovių pavadinimai dar dar, bet visa kita? Labai abejočiau.

Tiems, kurie perka – tai tikrai nevertinga investicija. Skolinantis iš bibliotekos pirmiausia pagalvočiau, ar man nebus gaila laiko, sugaišto skaitant šią knygą. Čia puikiai tinka posakis apie tai, kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio. Tai nėra garsioji „50 pilkų atspalvių“, todėl erotikos čia nerasite daugiau nei kelis sakinius.

"Siaurukas", Puntukas ir Medžių lajų takas.

Šį šeštadienį kartu su tėvais, tėvų kaimynais ir pastarųjų giminaičiais vykome į išvyką.

Kelionę, jei ją galima taip pavadinti, organizavo tėvų kaimynai, su kuriais šie palaiko draugiškus santykius. Buvo užsakytas 15 vietų autobusėlis ir iš namų apie puse 9 val. ryte pajudėjome link pirmojo kelionės etapo. Keliavome į Anykščius pasivažinėti siaurojo geležinkelio traukinuku. Diena pasitaikė ne iš šilčiausių, todėl visą kelionę iki pat stoties šalau.

Atvykus į vietą kilo sumaištis, niekas, t. y. organizatoriai, nepasidomėjo, ar bus kokia programa (užsakomuosiuose reisuose būna visokių pramogų, kaip traukinio apiplėšimas) ir kur įsigyti traukinio bilietus. Pagaliau radę bilietų kasą ir susimokėję laukėme išvykos. Bet čia kelionės nesusipratimai nesibaigė. Kadangi atvykome gerokai anksčiau, teko šalti lauke ir laukti, kol traukinys pagaliau bus užvestas ir paruoštas kelionei. Kai jau visus suleido į vidų dar teko gerokai palaukti. Buvome informuoti, kad traukinys sušalo (!), todėl teks palaukti dar.

Buvome informuoti, kad iš Anykščių traukiniu vyksime į Rubikius, kelionė truks apie 50 min., nuvažiuosime apie 14 km. Tai tikrai nebuvo labai maloni kelionė, nes traukinyje buvo be proto šalta. Atvykus į Rubikius buvome informuoti, kada traukinys grįš į Anykščius. Apie pusantros valandos praleidome netoliese esančioje kavinėje, kurioje niekas nepasivargino užsakyti karšto maisto ar vietų, o užsisakyti maisto taip ir nepavyko. Tiesa, karštas vynas padėjo truputi susišildyti. Tai buvo paprastas pasivažinėjimas traukiniu.

Grįžę į Anykščius su autobusiukų toliau keliavome prie Puntuko ir Medžių lajų tako. Tik įvažiavus į parką mus pasitiko mašinų spūstis. Šalikelėse nebuvo vietos, kur pasistatyti mašinos, o žmonės ėjo kelis kilometrus paspoksoti į Puntuką ir apžiūrėti medžių lajų. 

Kadangi nesu buvusi prie šio akmens, man tikrai buvo įdomu jį pamatyti. Iš Medžių lajų tako taip pat tikėjausi daug įspūdžių, nes prie jo žmonių buvo prisirinkę tiek, kad net didžiausi išpardavimai per Akropolio „Jamam“ nesulaukia tiek klientų. Tačiau buvau labai nusivylusi. Prie tako įėjimo buvo informuota, kad jis yra nemokamas, bet buvo siūloma paremti taką 1 euru. Siūlymas buvo toks „įtaigus“, kad be jo nebūtume įėję. Visas tako ilgis, anot Anykščių parko tinklapio, 300 m, o aukštis – 21 m ties medžių lajomis, bokštas – 35 m aukščio. Pripažinsiu, dėl žmonių gausos viskas tikrai labai siūbavo ir nebuvo labai jauku, bet didelio susižavėjimo nepadarė.

Galiausiai iš šios kelionės parsivežiau daugiausia neigiamų emocijų, labai sušalau ir finansiškai tai buvo brangu.

P. S. važiuojant traukiniu iš galinės stotelės į Anykščius mačiau lūšį.

Išlaidos: Užsakytas autobusiukas asmeniui kainavo 10 eur., traukinio bilietas – 7 eur., o parkę teko „paremti“ taką už 1 eurą. Tiek kainavo pati kelionė, be įsidėto maisto ir kitų išlaidų. Viso: 18 eurų. Vertinimas: Nepatiko.

Andew Davidson „Chimera“

Tai dar viena neperseniausiai mano perskaityta knyga. Tikrai verta dėmesio. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu. Tai jaunas nei 40 metų neturintis vyras. Pagrindinio personažo vardas neminimas, o knyga pradedama šiurpia automobilio avarija. Jo gyvenimas nesusiklostė labai teigiamai. Vyriškis vaikystę praleido su giminaičiais, kurie labiau rūpinosi iš kur gauti dozę nei vaiko poreikiais. Vėliau buvo ne ką ir geriau, pradėjęs dirbti kaip lengvai samdomas porno filmų aktorius, įkūrė savo studiją, o nuolatinis kvaišinimasis ir alkoholio vartojimas lėmė vėlesnius įvykius, radikaliai pakeitusius jo gyvenimą. Po autoįvykio, kuriame vyriškis kone sudegė viskas ima keistis į gerąją pusę, tačiau tai vyksta palengva. Realistiškai aprašoma vyro patirtis po avarijos, ką jis juto, kokios procedūros buvo jam daromos, kaip visko netekęs, tapęs bjauriu ir nepakečiamu nusižudys. Tačiau vieną dieną į nudegimų skyrių ateina kita pacientė, kuri tvirtina esą jie yra pažystami, maža to, ji jo žmona Mariana Engel, o jų istorija tęsiasi ne vieną amžių. Moteris pradeda lankytis ligoninėje vis dažniau, pasakodama apie jų bendrą gyvenimą ir kitų seniai pamirštų žmonių likimus. Vieną dieną vyras išrašomas iš nudegimų skyriaus ir apsigyvena su moterimi, kurią pamažu pamilsta. Tačiau laimė būti kartu netrunka amžinai.

Ši knyga man labai patiko. Negalėjau ramiai nusėdėti vietoje kol neužverčiau paskutinio puslapio. Įtraukianti, jaudinanti, kiek žiauroka, vietomis pasibjaurėtina (nudegimai, procedūros), vietomis romantiška, tiesiog tokia. Kitaip nepavadinsi. Manau, kad ją atsiminsiu dar ilgai ir tikrai įtrauksiu į savo mėgstamiausių knygų sąrašą (kai tokį turėsiu).

Silva rerum

Pamenu, kad pradinėje mokykloje tam, kad paskatintų vaikus skaityti mano mokytoja buvo užvedusi plakatą, kur kiekvienas vaikas galėjo pasižymėti spalvotą liniją savo vardu pažymėtoje grafoje, kad perskaitė vieną knygą. Tik perskaityti neužteko, reikėjo tą knygą aprašyti sąsiuvinyje, nurašinėti knygos aprašo nebuvo galima, o tada savo aprašymą parodyti ir papasakoti, kas labiausiai patiko, įsiminė ar nepatiko. Ir jei mokytoja pagaudavo sukčiaujant, neleisdavo nusispalvinti žymos apie dar vieną knygą. Metų gale daugiausiai knygų perskaičiusio vaiko laukdavo suvenyras. Pamenu, su klasės draugėmis konkuruodavome, kas daugiau perskaitys knygų.

Tai pirmoji mano aprašoma knyga po tikrai netrumpo laiko.

Jau senokai norėjau perskaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Ir tikrai nepasigailėjau pagaliau parsinešusi ją namo. Skaičiau apie tris savaites, bet tai buvo nuostabiai praleistas laikas. Knygos veiksmas vyksta LDK laikais apie VII a. Pasiturinti bajorų šeima, gyvenanti Žemaitijoje ir turinti nemenką dvarą, turi tik du vaikus – dvynius Kazimierą ir Uršulę. Nors knygos aprašymas yra apie Silvą – šeimos iš kartos į kartą perduodamos knygos, kurioje kaupiami įvairūs užrašai apie svarbiausius įvykius, tačiau man įdomiausia buvo dvynių istorija. O prasidėjo ji, kai dvyniams buvo 10 metų ir padaužos atkasė palaidotą savo katiną, o pamatytas vaizdas juos pribloškė taip, kad jaunoji Norvaišaitė užsigeidė tapti vienuole, o Norvaišaitis – prarado gyvenimo pažinimo džiaugsmus. Taip jie ir augo Milkantuose su visais nuotykiais, kol sulaukė 17-ojo gimtadienio ir šeima išvyko į Vilnių ieškoti Uršulei vienuolyno. Kol Kazimieras pykdamas ant sesers, kam ši taip jį išdavė, sutiko miestietį Joną Kirdėjų Birontą, kuris taip pavergė jaunąjį Norvaišaitį, kad šis ne tik susidraugavo su juo, bet ir pasiryžo padėti išvogti seserį iš vienuolyno. Taip Jonas Kirdėjus rado sau porą, vis kartą matytą Milkantuose augusią Uršulę.

Tikiuosi per daug nenukrypau į lankas, bet tai pirmas blynas. Ilgokai nieko nerašiau, todėl per tą laiką perskaičiau dar dvi knygas.

Su interneto dienoraščio (blogo) diena!

Jau kelios dienos nieko neparašiau, bet labai skubu pabaigti perskaityti K. Sabaliauskaitės knygą „Silva rerum“, kad pasidalinčiau savo įspūdžiais. Bet šiandien užmetusi akį į facebook paskyrą užmačiau nuotrauką su prierašu, kad šiandien paskutinė laisvės diena, o rytoj moksleiviai grįš į mokslus. O dar pamačiau, kad taip pat šiandien ir blogų diena. Su kuo ir sveikinu visus tinklaraštininkus. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ir aš pasiryžau rašyti interneto dienoraštį.

Su interneto dienoraščių diena!

Savaitgalio malonumai

Visą rytą galvojau, kad tik nepamirščiau papasakoti apie praėjusį savaitgalį, bet visai tam nebuvo laiko. Pagaliau pasidariau ramunėlių ir cinamono arbatos puodelį ir leidžiu sau atsipūsti nuo darbų. Persikraustymas į naują kabinetą tikrai vargina, nors tai ir labai smagu. Bet nuo pradžių.

Penktadienį pagaliau su kolegėmis persikėlėme į naują kabinetą. Darbo buvo kaip visada daug, tai ne visada pavyksta rasti laisvą minutę poilsiui. Persinešant daiktus buvo didžiulė netvarka, nes, nors ir dirbu dar palyginti neilgai, dokumentų prikaupiau nemažai. Dar ir šiandien daugiau nei pusdienį juos rūšiavau. Po darbo apsilankiau bibliotekoje, gavau puikią Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum“. Nors dar perskaičiau tik kelis puslapius, bet knyga tikrai įdomi ir verta dėmesio. Dar įsigijau Modestos Žukauskaitės „Slaptomanė. Darbo knyga“, nes vis neprarandu vilties išmokti sveikai maitintis ar numesti nereikalingus kilogramus.

Šis šeštadienis buvo ypač darbingas. Tėvams padėjau prie namų ūkio. Gera sugrįžti pas tėvelius nesvarbu ar padėti darbus dirbti ar tiesiog pasėdėti prie pietų stalo. Kadangi jie dar laiko ir bičių, tai tądien teko prisidėti prie tų bitelių maitinimo. Šiaip šių vabalėlių prisibijau, o ką jau kalbėti apie jų įgėlimus, bet ši patirtis man tikrai patiko. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad bitelės buvo ramios, nes mama maitino jas specialiu sirupu jau vakare, kai aktyvumas yra gerokai sumažėjęs.

Sekmadienį skyriau poilsiui, knygų skaitymui ir siuvinėjimui kryželiu. Siuvinėju Thomas Kinkade paveikslą „Christmas Moonlight“. Nuostabaus grožio paveikslas. Tikiuosi pavyks man jį užbaigti.

Štai toks buvo mano savaitgalis, o kaip praėjo jūsiškis? :)

Myliu knygas

Viena iš pirmųjų mano perskaitytų knygų, kurias atsimenu, yra pasaka apie Gražuolę ir pabaisą. Nuo tada knygų skaitymas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi. Nors man jau senokai nėra „niolikos“ vis tiek į rankas imu ne tik brandesnes knygas, bet ir paaugliškas, kuriose netrūksta meilės, nuotykių ir jaudinančių įvykiu tik, kad jos na paaugliškos.

Vis dar neturiu mėgstamiausio žanro, skaitau nuo fantastikos iki tik suaugusiems skirtų leidinių, nuo savišvietos leidinių iki patarimų apie sveiką gyvenseną, augalus, sodus ar kulinarinių knygų. Neturiu nei mėgstamos knygos, kurią galėčiau rekomenduoti draugams ar pažystamiems kaip vertą dėmesio ir privalomą turėti asmeninėje bibliotekoje. Tikiuosi to ir nebus, nes kiekviena knyga yra savaip gera, kiekvienoje jų galima rasti tai, kas mane verčia nenustoti skaityti.

Šiuo metu iš bibliotekos turiu parsinešusi kalną knygų, ir dar keletą turiu .pdf formatu. Manau, kad savo perskaitytais kūriniais galėčiau pasidalinti.

Ir tai tik vienas iš mano pomėgių...

Apie mane

Jau ne pirmi metai pagalvoju apie tinklaraščio rašymą, o ką jau kalbėti apie tai, kaip jį išlaikyti ir nuolat pildyti. Kai jau nusprendžiu, kad jau metas, iškyla problema, o kaip šį tinklaraštį pavadinti, kokį dizainą parinkti, o svarbiausias klausimas – apie ką rašyti. Tokie svarstymai kankina dar ne vieną dieną ar savaitę.

Vis užmetu akį į tinklaraščius apie maistą, madą, grožį, knygas, rankdarbius ir pan. Viskas traukia akį, nes man visa tai įdomu. Ir galvoju, kad šios tinlaraštininkės tiek daug pasiekusios, taip įdomu žiūrėti į nuostabias, profesionales nuotraukas, iškalbingus įrašus, o aš vis dar nežinau ko noriu iš gyvenimo ir nuo ko pradėti. Vis svarstau, kad kam man to reikia, juk jau tiek daug visko prirašyta. Ir taip besvarstydama nusprendžiau, kad siekti tokių aukštumų nesieksiu, tam reikia įdėti daug darbo, turėti gerą iškalbą ir nuojautą, todėl jei toms aukštumoms lemta ateiti, taip ir bus, bet tinklaraštį darysiu taip, kaip pati suprantu.

Rašysiu apie viską po truputį, galbūt chaotiškai, nenuosekliai, su klaidom ir be jokios pagrįstos logikos, bet taip, kad jis būtų mielas man. Jei patiks ir tau, mielas skaitytojau, tada tariu nuoširdų ačiū.