Visai neseniai perskaičiau dar vieną šios puikios detektyvų autorės knygą. Žinoma, knyga man labai patiko, bet gal trumpai papasakosiu įspūdžius ir galėsite nuspręsti, ar norėsite ir Jūs ją perskaityti.
Ši knyga ne tokia, kaip buvo prieš tai skaitytas autorės romanas. Istorija padalinta į du laikotarpius - dabartį ir praeitį. Pasakojimas mus nukelia net į XIX amžiaus 4 dešimtmetį. Viskas prasideda, kai Džulija Hemil, neseniai išsiskyrusi su vyru, nusiperka namą su itin apleistu sodu, o pats namelis taip pat ne ką geresnės būklės. Kapstydamasi sode ir stengdamasi žūt būt ten užveisti nuostabų sodą, kaip įrodymą, kad ji tai gali padaryti pati, iškasa neįprastą sodui radinį - žmogaus kaulus. Džulija kreipiasi į teismo medicinos ekspertę daktarę Morą Ailz, kuri patvirtina, jog moteris buvo nužudyta, tačiau kaulai priklauso XIX amžiui.
Vieną dieną Džulija sulaukia neįprasto skambučio. Skambino buvusios namo savininkės giminaitis, kuris teigė radęs dokumentų apie moters namą. Ji nuvykstą pas senyvą vyriškį, su juo susidraugauja, išnarplioja sudėtingą namo ir rastos negyvos moters istoriją ir atranda meilę. Ši dabartinių laikų istorija iki pat knygos pabaigos sudaro antraeilį siužetą, nes pagrindinis dėmesys buvo skirtas XIX amžiuje vykusiems įvykiams.
Mano manymu, pagrindinis romano dėmesys sukoncentruotas į XIX amžiaus 4 dešimtmetyje vykusius įvykius. Viskas prasideda 1830-aisiais metais, bendroje gimdyvių palatoje, kurioje dėl savo gyvybės kovojo jauna airė, o šalia jos nuolat buvo jaunesnioji sesuo Rosa Konoli. Deja medicina tais laikais buvo tokia, kokia buvo, higiena ir švara apžiūrint pacientus nebuvo kaip savaime suprantamas dalykas, ko pasekoje daug gimdyvių neišgyvendavo. Taip nutiko ir Rosos seseriai, kuri dar spėjo pagimdyti dukrą. Tais laikais bostoniečiai imigrantus, o ypač airius, laikė prasčiokais, vagimis, nevalomis, todėl jiems nebuvo labai lengva.
Pasakojimas nuolat šokinėja tai į dabartinius laikus, tai pradedama pasakoti Rosos akimis ar jauno medicinos mokslų studento. Viskas vyksta pakankamai greitai, po Rosos sesers mirties įvyksta pirmoji kraupi žmogžudystė, nužudoma ligoninės slaugytoja panelė Pul, vėliau nužudoma dar viena slaugytoja. Jos abi buvo susijusios su Rosos sesers kūdikiu. Mirtys kraupios, todėl žudikas buvo pavadintas Vest Endo skerdiku. Žmogžudystėmis buvo apkaltintas jaunas neturtingas medicinos studentas, kuris ne tik moksluose puikiai atliko skrodimus, bet taip pat skerdė gyvulius tėvo ūkyje.
Knygoje yra ką paskaityti, tuo labiau, kad pasakojimas nukelia į XIX amžių. Man patiko, kad skaitant laikas tikrai neprailgo, o visas pasakojimas tiesiog plaukė, kaip filmas. Scenas buvo lengva įsivaizduoti, tai puikus darbas. Knygoje pasakojama apie lavonų vagis, dar vadintus resurekcionieriais, kurie iškasdavo neseniai mirusius žmones, o jų kūnai buvo naudojami skrodimams medicinos studentams mokyti. Įstrigo ir scena, kurioje gerbiamas daktaras akušeris apžiūri gimdyves, kai viskas vyksta tiesiog bendroje palatoje, o daktaras moteris tikrina tiesiog bendroje palatoje eidamas nuo vienos prie kitos net nenusiplovęs rankų, tiesiog jas šluostydamasis į tą patį, krauju ir kitomis išskyromis permirkusį rankšluostį. Tokių pavienių scenų galima būtų pasakoti ir pasakoti, bet geriausia tiesiog imti knygą ir perskaityti pačiam. Taigi, linkiu malonaus skaitymo.
