"Tuštučių" projektas

Kai turiu laiko, o dažniausiai noro, nes laiko turime visi, tik ne visi mokame jį planuoti tinkamai, pasižiūriu kokį nors #Youtube kanalą. O prenumeruoju jų pakankamai nemažai, tai yra iš ko pasirinkti. Tai gi, pastaruoju metu žiūriu savo bendravardės Indrės filmukus ir vienas iš jų itin patraukė mano akį. Vienas iš jos turimų filmukų yra apie merginos norą išnaudoti jos jau turimą kosmetiką tam, kad galėtų prisipirkti naujos. Ir bežiūrėdama susimąsčiau, juk ir pati turiu galybes kosmetikos, kurios nelabai naudoju, ar ją naudoju labai retai, o perku vis naują. Tai po kelių apmąstymo dienų, vieną dieną, kuri buvo prieš dvi savaites, susikroviau savo sukauptus lobius iš įvairių žurnalų, reklamų ir sudėjau į batų dėžę. Peržiūrėjau turimas kosmetikos ir higienos prekes ir užpildžiau tą batų dėžę taip, kad net pro kraštus byrėjo. Tada susimasčiau, o kam aš visą tai kaupiu, juk dėžės turinio pagrindą sudaro įvairūs mėginiai, kurių taip ir neišmėginau, kai kuriems daiktams tikriausiai net ir galiojimas baigėsi seniai. Nenoriu būti daiktų kaupike, o kažką panaudoti, atrasti iš naujo, atiduoti ar tiesiog išmesti visada malonu, kai žinoma, jog namuose atsiras daugiau vietos, bus švariau, tvarkingiau.

Susimąsčiau, o kodėl visą tai rašau čia. Tikriausiai pagrindinis atsakymas yra tas, kad jei su kažkuo to nepasidalinsiu garsiai, tai gali likti tik tušti pažadai. Panašiai kaip mano buvę bandymai sulieknėti, pasisakydavau tik sau ir savo vaikinui, porą dienų pasilaikydavau dietų, nukrisdavo keli kilogramai, o tada viskas tuo ir baigdavosi. Po savaitės tie numesti kilogramai grįždavo. Čia daugelio išmėgintas būdas, kuris yra veiksmingas. Pasakius savo tikslą kuo daugiau žmonių, esi priverstas imti jį ir pasiekti. O mano tikslas yra ne tik sunaudoti turimas higienos ir kosmetikos priemones ar jų mėginukus, bet o kodėl negalėčiau to pasidalinti ir su kitais. Gal kažkas pamatys, kaip aš žiūrėdama filmuką, ir lygiai taip pat nuspręs apsišvarinti. O gal, kam nors patiks čia paminėta priemonė ir nuspręs pamėginti, nes tikiu, kad ir pati atrasiu įdomybių.

P. S. Mano žiūrima Indrė iš Madeby me

Liza Marklund "Klubas 69"

Prieš keletą savaičių perskaičiau dar vieną knygą. Pastaruoju metu man vis labiau patinka detektyvai, ypač Skandinavijos autorių, nors skaitau aš viską. Šią knygą tiesiog įsimylėjau.

Mano knygos istorija yra tokia, kad eilinį kartą lankydamasi bibliotekoje prisiekinėjau sau, kad kol nebaigsiu skaityti visų turimų knygų, naujos neimsiu. Kaip visada tai buvo tušti pažadai sau, nes knygų viršeliai ir jų aprašymai mane nugalėjo. Pamačiau šią knygą grąžintų ir jau perskaitytų knygų lentynoje. Pirmiausia tai mane suintrigavo viršelis. Jis tikrai pritraukia dėmesį ir norisi tokią knygą bent pačiupinėti. Tai štai, imu aš tą knygą ir skaitau, kas parašyta santraukoje. Skaitau ir, aišku, kaip priklauso detektyvui, čia rašoma apie žmogžudystę ir tai, kad ją tiria žurnalistė. Mano dėmesį taip pat patraukė tai, kad ši autorė yra gerai žinoma (tai pirmoji man pakliuvusi jos knyga) ir, kad geriau žinomos yra kitos šios serijos knygos, nors skaitomos gali būti ir atskirai, ne eilės tvarka. Taigi, kadangi informacija skelbė, apie pirmą serijos dalį, nesusilaikiau ir parsinešiau namo naują detektyvinį romaną, nors ant staliuko pūpsojo šūsnis kitų savo eilės skaityti laukiančių nuotykių.

Šis detektyvas pradedamas manau, kaip ir dauguma, intriga. Kažkas kažką pamatė ar padarė ir pasišalino iš įvykio vietos, o auką radusi policija pradeda tyrimą ir nusikaltėlio paieškas. Tai čia pradžia prasideda moters pasivaikščiojimu parke su šunimi, kuris ir randa kūną. Negana to, šuo dar ir padaro žalos, apgraužia jaunos, negyvos moters ranką. Gyvūno šeimininkė išsigandusi pabėga, o apie rastą kūną niekam nepraneša, įsibaiminusi, kad jos neapkaltintų žmogžudyste. Toliau veiksmas perkeliamas į Švedijos dienraščio redakciją, kurioje dirba jauna praktikantė Anika. Būtent Anika pirmoji sužino apie rastą negyvą moterį. Moteris tuoj pat apie tai praneša savo vadovui, kuris įvykį tirti priskiria dar vienai žurnalistei. Anikai tai šansas prasimušti ir likti dienraštyje, nes ji priimta tik laikinai stažuotei, todėl moteris imasi visų priemonių, padėsiančių atskleisti kraupų nusikaltimą. Aiškindamasi aukos gyvenimo akimirkas, moteris įsitraukia į painiavą ne tik darbinėje sferoje, bet ir savo pačios gyvenime, o netikėta pabaiga pribloškia skaitytoją.

Tai puikus detektyvas, nors man kai kurios vietos atrodė kiek ilgokos. Buvo įdomu sekti Anikos gyvenimą, o pabaigoje, nors ir buvo atskleistas žudikas, kilo dar daugiau klausimų, kuriuos galbūt gali padėti išsiaiškinti kitos knygos apie šią jauną žurnalistę ir jos likimą. Tai kaip serialas, baigiantis sezonui paskutinė serija visada lieka su tam tikra intriga, kad žiūrovas lauktų naujo sezono ir galėtų patenkinti savo smalsumą sužinodamas, kas vyks toliau. Panašiai ir su šia knyga, norisi susirasti antrą dalį, kurioje būtų paaiškinimas, kad įvyko po to, kai buvo užverstas paskutinis puslapis.

Mano nuomonė – tikrai verta dėmesio knyga. Labai tikiuosi tas pats sakytina ir apie kitus autorės detektyvus apie Aniką.

Malonaus skaitymo.