Andew Davidson „Chimera“

Tai dar viena neperseniausiai mano perskaityta knyga. Tikrai verta dėmesio. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu. Tai jaunas nei 40 metų neturintis vyras. Pagrindinio personažo vardas neminimas, o knyga pradedama šiurpia automobilio avarija. Jo gyvenimas nesusiklostė labai teigiamai. Vyriškis vaikystę praleido su giminaičiais, kurie labiau rūpinosi iš kur gauti dozę nei vaiko poreikiais. Vėliau buvo ne ką ir geriau, pradėjęs dirbti kaip lengvai samdomas porno filmų aktorius, įkūrė savo studiją, o nuolatinis kvaišinimasis ir alkoholio vartojimas lėmė vėlesnius įvykius, radikaliai pakeitusius jo gyvenimą. Po autoįvykio, kuriame vyriškis kone sudegė viskas ima keistis į gerąją pusę, tačiau tai vyksta palengva. Realistiškai aprašoma vyro patirtis po avarijos, ką jis juto, kokios procedūros buvo jam daromos, kaip visko netekęs, tapęs bjauriu ir nepakečiamu nusižudys. Tačiau vieną dieną į nudegimų skyrių ateina kita pacientė, kuri tvirtina esą jie yra pažystami, maža to, ji jo žmona Mariana Engel, o jų istorija tęsiasi ne vieną amžių. Moteris pradeda lankytis ligoninėje vis dažniau, pasakodama apie jų bendrą gyvenimą ir kitų seniai pamirštų žmonių likimus. Vieną dieną vyras išrašomas iš nudegimų skyriaus ir apsigyvena su moterimi, kurią pamažu pamilsta. Tačiau laimė būti kartu netrunka amžinai.

Ši knyga man labai patiko. Negalėjau ramiai nusėdėti vietoje kol neužverčiau paskutinio puslapio. Įtraukianti, jaudinanti, kiek žiauroka, vietomis pasibjaurėtina (nudegimai, procedūros), vietomis romantiška, tiesiog tokia. Kitaip nepavadinsi. Manau, kad ją atsiminsiu dar ilgai ir tikrai įtrauksiu į savo mėgstamiausių knygų sąrašą (kai tokį turėsiu).

Silva rerum

Pamenu, kad pradinėje mokykloje tam, kad paskatintų vaikus skaityti mano mokytoja buvo užvedusi plakatą, kur kiekvienas vaikas galėjo pasižymėti spalvotą liniją savo vardu pažymėtoje grafoje, kad perskaitė vieną knygą. Tik perskaityti neužteko, reikėjo tą knygą aprašyti sąsiuvinyje, nurašinėti knygos aprašo nebuvo galima, o tada savo aprašymą parodyti ir papasakoti, kas labiausiai patiko, įsiminė ar nepatiko. Ir jei mokytoja pagaudavo sukčiaujant, neleisdavo nusispalvinti žymos apie dar vieną knygą. Metų gale daugiausiai knygų perskaičiusio vaiko laukdavo suvenyras. Pamenu, su klasės draugėmis konkuruodavome, kas daugiau perskaitys knygų.

Tai pirmoji mano aprašoma knyga po tikrai netrumpo laiko.

Jau senokai norėjau perskaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Ir tikrai nepasigailėjau pagaliau parsinešusi ją namo. Skaičiau apie tris savaites, bet tai buvo nuostabiai praleistas laikas. Knygos veiksmas vyksta LDK laikais apie VII a. Pasiturinti bajorų šeima, gyvenanti Žemaitijoje ir turinti nemenką dvarą, turi tik du vaikus – dvynius Kazimierą ir Uršulę. Nors knygos aprašymas yra apie Silvą – šeimos iš kartos į kartą perduodamos knygos, kurioje kaupiami įvairūs užrašai apie svarbiausius įvykius, tačiau man įdomiausia buvo dvynių istorija. O prasidėjo ji, kai dvyniams buvo 10 metų ir padaužos atkasė palaidotą savo katiną, o pamatytas vaizdas juos pribloškė taip, kad jaunoji Norvaišaitė užsigeidė tapti vienuole, o Norvaišaitis – prarado gyvenimo pažinimo džiaugsmus. Taip jie ir augo Milkantuose su visais nuotykiais, kol sulaukė 17-ojo gimtadienio ir šeima išvyko į Vilnių ieškoti Uršulei vienuolyno. Kol Kazimieras pykdamas ant sesers, kam ši taip jį išdavė, sutiko miestietį Joną Kirdėjų Birontą, kuris taip pavergė jaunąjį Norvaišaitį, kad šis ne tik susidraugavo su juo, bet ir pasiryžo padėti išvogti seserį iš vienuolyno. Taip Jonas Kirdėjus rado sau porą, vis kartą matytą Milkantuose augusią Uršulę.

Tikiuosi per daug nenukrypau į lankas, bet tai pirmas blynas. Ilgokai nieko nerašiau, todėl per tą laiką perskaičiau dar dvi knygas.